Ačiū gamtai, kad nuo senų senovės šios planetos gyventojui žmogui davė laisvę išsakyti savo pasąmonės sugalvotus vaizdinius. Nors ši teisė tam tikrais istoriniais laikotarpiais buvo prarasta, tačiau šiame XXI amžiuje gyvename laisvoje ir nevaržomoje visuomenėje. Šlovė žiniasklaidai ir socialiniams tinklams, kad kiekvienas pilietis turi teisę ir galimybę išsakyti savo nuomonę, požiūrį, viltis ir nusivylimus.
Kalbant apie visuomenės laisvę, kiekvieną pavasarį su gamtos pabudimu, pabunda ir viena visuomenės dalis – abiturientai. Paprastai jie būna tylūs ir ramūs, tačiau prasidedant brandos egzaminų sesijai kyla šiokia tokia sumaištis. Kodėl? Anokia čia paslaptis. Viskas sukasi apie brandos egzaminus ir jų sudėtingumą, nepaprastąsias sąlygas paties egzamino metu ir, žinoma, bemieges naktis prieš juos ir po jų.
Ech, tie nenaudėliai egzaminų užduočių sudarinėtojai kiekvienais metais nepaliauja stebinti abiturientų. Užduotys tampa nepaprastai sunkios, suktos ir vargu, ar pačių kūrėjų išsprendžiamos. O kur dar „žvėriškos sąlygos“ – „be vadovėlių, interneto, įleidžiami į egzaminų vykdymo patalpas lyg nusikaltėliai, tris kartus pateikę asmens dokumentą (vien mintys apie pasą, kurį galėjau pamiršti, ar telefoną, kurį taip pat galėjau netyčia įsinešti, privertė mane sapnuoti košmarus)“. Galbūt tuo metu valstybėje reiktų skelbti nepaprastąją padėtį, kad pirmą kartą gyvenime neleis pasinaudoti išmaniuoju telefonu ar pažiūrėti, ką vienu ar kitu klausimu patartų „Google“ paieška? O gal tiesiog gaila, kad egzamino metu nepavyks pasidaryti asmenukės? Bet čia jau kitas klausimas.
Metai iš metų abiturientai laiko brandos egzaminus, o situacija vis tokia pati – jie nepaprastai sunkūs. Atrodo, kad NEC (Nacionalinis Egzaminų Centras) tik ir ruošiasi visus metus, kad galėtų sukirsti dar vieną jaunų žmonių kartą. Tačiau per dvylika metų, praleistų mokykloje, kas nors juk turi išlikti galvoje, tiesa? Tuomet kodėl kyla tokios bėdos, kad abiturientai privalo skųstis ir kęsti bemieges naktis? O gal patys abiturientai pernelyg kelia dramas ir sutirština spalvas? Arba baisu pripažinti, kad visus tuos metus moksleivis ruošėsi netinkamai?
Nepadaryti namų darbai, praleistos pamokos, mažai savarankiško darbo ir manymas, jog kaip nors pavyks išlaikyti, arba tiesiog vyraujanti nuomonė, kad galbūt „praslysiu“? Kodėl niekada nepagalvojama apie save, jog gal aš nesu tinkamai pasiruošęs ir nesu pakankamai ambicingas, kad įvykdyčiau tai, ko noriu iš gyvenimo?
Suprantama, kad dauguma su šia nuomone nesutiks, nes šiuo metu jiems atrodo, jog tik šie dalykai gyvenime yra svarbūs. Iš dalies taip ir yra, tačiau ar tai, kad kažkas nepavyko (nors dar nėra aišku, nes rezultatai nėra žinomi), sustabdys jauną žmogaus tobulėjimą? Abejoju. Pati būdama abiturientė sukau galvą, kas bus, jeigu neišlaikysiu, egzaminai juk lemia mano ateitį, o kur dar tėvų nuvylimas, jei kas nors nepasiseks? Taip, ir pati stresavau, ir mano karta tuo metu dalyvavo eksperimentuose.
Kiekvienais metais situacija kartojasi. Na, ir kas čia tokio baisaus? Baisus tik mūsų pačių nusiteikimas tam, kas mūsų laukia. Psichologijoje vyrauja terminas „save išpildanti pranašystė“, kai mūsų požiūris į tam tikrus dalykus paveikia patį reiškinį. Žmogaus nuostatos, įsivaizduojami gyvenimo scenarijai jam to nesuvokiant gali atsispindėti jo elgesyje, į ką aplinka atitinkamai atsiliepia ir patvirtina jo lūkesčius. Šiuo atveju, jei žmogus nusiteiks, kad egzaminas jam nepasiseks, taip ir gali nutikti, nes juk pats save tam ir užprogramavo. Gal tai skamba ir juokingai, tačiau dažniausiai taip ir nutinka.
Sutinku, kad egzaminų sistema ne tobula ir jie tikrai sunkūs, o tobulėjimui ribų nėra, tačiau kiekvienas iš mūsų ir mokomės tuos dvylika metų, kad juos išlaikytumėm, parodytumėm, kokį žinių bagažą pavyko sukaupti per tiek metų. Praėjusių, šių ar ateinančių metų abiturientai savotiškai patirs tuos vadinamus eksperimentus, nes tiesiog taip pas mus veikia visa sistema. Galima kelti maištus, rašyti pasipiktinimo laiškus ar straipsnius, tačiau ar tai, kad egzamino metu bus leidžiama naudotis vadovėliais, internetu, tikrai padės išlaikyti egzaminą geram balui? Juk paieška užtrunka, dažniausiai visi ieškotų tos pačios informacijos, rašytų vienodo stiliaus rašinius, rastų tuos pačius atsakymus ir visi darbai nors ir būtų gerai parašyti, tačiau būtų vienodi. Nebūtų diferenciacijos. Visi taptų viena mase, kas šiandieniniame pasaulyje ir taip akivaizdu. Juk tos sunkesnės užduotys ir padeda atskirti grūdus nuo pelų, auksą nuo smėlio.
Galiu būti vadinama žmones į grupes skirstančia žmogysta ar ta, kuriai lengva kalbėti, kai jau nebėra jos toje pačioje valtyje. Tačiau reikia suprasti viena: kad tie, kurie sieks savo tikslų, visuomet juos pasieks, nes jie tuo metu, kai kiti verkšlena „kaip viskas sunku“, dės daugiau pastangų; diferenciacija, patikėkite, reikalinga kaip karštą dieną vėjo gūsis, kadangi vėliau universitete susidursite su skirtingais žmonėmis, kurie neįsivaizduoja, ką veikia net ir trečiame kurse (juk viskas dėl diplomo), o kur dar 6-8 egzaminų sesija per savaitę, o geriausiu atveju - per dvi. Štai čia ir matosi įdirbis, talentas ar tai, kaip mes išmokome mokytis mokykloje.
Juk galiausiai ar taip sunku ką nors įsiminti, prisiminti ir tai pritaikyti, o ne sėdėti parimus prie klaviatūrų ir laukti užuojautos iš kitų, tokio pat likimo ištiktų bendraamžių? Gaila, kad pas mus tokia „nenormali“ švietimo sistema, bet juk tai, kas mūsų „nenužudo“, padaro stipresniais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!