Nuo 1901 m. teikiamas bene garbingiausias apdovanojimas mokslininkams – ne vieno tiek pradedančio, tiek didžiulę patirtį turinčio išradėjo svajonė. Deja, Nobelio premija, kaip ir kiti prizai, ne visuomet įteikiama visiškai pelnytai – kartais ją gauna mokslininkų pora, nors vienas iš jų iš esmės tik suteikė erdvę dirbti ir finansavo tyrimus (insulino išradėjai Frederickas Grantas Bantingas ir Johnas Jamesas Rickardas Macleodas), kartais ji įteikiama už vieną nuopelną, nors galbūt naudingiau ją būtų buvę suteikti už kitą (pavyzdžiui, Albertas Einsteinas ją gavo ne už garsiąją reliatyvumo teoriją, bet už fotoelektrinio efekto atradimą), o kartais apdovanotos idėjos vėliau paprasčiausiai pasirodo ne visai teisingos ar apskritai pripažįstamos kenksmingomis.
Tiesa, kur kas prieštaringesnių Nobelio komiteto sprendimų būta skiriant kitas premijas – ypač taikos – tačiau šiame straipsnyje apsiribosime trimis įdomiausiais atvejais, susijusiais su gamtos mokslais.
Psichinius ligonius gydė gręždamas kaukoles
Tai, jog Nobelio komitetas nėra visiškai neklystantis, puikiai iliustruoja Antonio Egas Monizo gauta premija. Jis - pirmasis portugalas, XX a . vid. gavęs Nobelio premiją už tai, ką vadiname lobotomija. Manoma, kad neurologas ir politikas bene garbingiausio mokslininkų prizo nusipelnė ne visai pelnytai – bent jau taip pagalvoja ne vienas, sužinojęs, kam, A. Monizo manymu, jo atradimas galėtų praversti.
Didžiosios Britanijos neurochirurgas Henry Marshas lobotomiją apskritai yra pavadinęs „blogo mokslo pavyzdžiu“. Ką gi tokio sugalvojo A. Monizas?
Lobotomija, tuomet vadinta leukotomija, mokslininko buvo išrasta kaip smegenų operacija, kurios metu yra pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys tam, kad būtų galima gydyti psichinius ligonius. Kitaip tariant, kaukolė buvo pragręžiama, o smegenys dirginami tam, kad žmonės pasveiktų, kad ir nuo depresijos ar net homoseksualumo.
A. Monizas tokį gydymo būdą žmonėms, sergantiems psichinėmis ligomis, sugalvojo taikyti išgirdęs, kad tai padėjo...šimpanzėms. Du mokslininkai iš JAV, Džonas Fultonas ir Carlylas Jacobsonas vienos prezentacijos metu pristatė atradimą, kad beždžionėlei Bekei, anksčiau laukinei ir nevaldomai, pašalinus kaktinę smegenų žievę, ši tapo ramesnė – tai ir tapo paskata atradimui, kad toks pats procesas gali nuraminti ir neramius pacientus.
Portugalų mokslininkas manė, kad sunaikinus fiksuotas ląstelių jungtis smegenyse, ypatingai esančias prie priekinės smegenų žievės, galima pagydyti psichine ligą sergantį neramų ligonį.
Atliekant pirmą tokią procedūrą, buvo pragręžtas paciento kaukolės šonas, į kaktinę smegenų žievę suleidžiamas etanolis (jis suardo ląsteles). Operacija laikyta sėkminga, nors depresija serganti pacientė taip ir nebuvo išrašyta iš psichiatrinės ligoninės. Vėliau sugalvota operaciją vykdyti su specialiu prietaisu – leukotomu. Pragręžus kaukolę šis būdavo įkišamas į smegenis, ir juo nutraukiamos kaktinės žievinės smegenų srities jungtys su likusiomis smegenimis.
Taip A. Monizas gydė dvidešimt pirmųjų savo pacientų, neva pajutusių pagerėjimą. Procedūrą jis taikė įvairiems ligoniams nuo 27 iki 62 metų, sergantiems tiek maniakine depresija, tiek šizofrenija bei kitomis ligomis. Po operacijos pacientų būklė buvo vertinama praėjus nuo vienos savaitės iki dešimties. Komplikacijas pajuto visi pacientai: padidėjo temperatūra, prasidėjo vėmimas, šlapimo nelaikymas, viduriavimas, mieguistumas ir t.t. Vis dėlto, pačiam gydytojui atrodė, kad jo pasirinktas gydymo būdas teisingas – jis tvirtino, kad komplikacijos trumpalaikės, ir iš dvidešimties pacientų 35 proc. pajuto aiškų pagerėjimą, 35 proc. pagerėjo šiek tiek, o 30 proc. pacientų būklė nepakito.
Vėliau lobotomija buvo „ištobulinta“ dar labiau – pavyzdžiui, italas Amarro Fiamberti sugalvojo būdą kaktinę smegenų žievę pasiekti per akiduobę.
Ar iš tiesų lobotomija galėjo padėti pacientams? Pavyzdžiui, britų psichiatras Maurice Partridge‘as ištyrė 300 lobotomiją patyrusių pacientų ir nurodė, kad toks gydymas darė poveikį tą prasme, kad per operaciją „buvo sumažinamas psichinio gyvenimo sudėtingumas. Sumažėdavo spontaniškumas, reakcija, savimonė, savikontrolė, pradėta veikti iš inercijos, žmonės tapdavo emociškai buki, apribotas jų intelektinis diapazonas“. Iš pradžių procedūra buvo uždrausta tai vienoje, tai kitoje šalyje, o nuo 1970 m. ji oficialiai visiškai nebepraktikuojama.
Ironiška, kad A. Monizo karjeroje – ir atradimas, kuris išties galėjo jam pelnyti Nobelį, vertinamą iki šių dienų: dukart jis buvo nominuotas už tai, jog išrado galvos smegenų angiografiją – procedūrą, kurios dėka galima įvertinti galvos smegenų arterijas, ieškant galimos kraujavimo priežasties, arterijų susiaurėjimus ir jų laipsnį ar užsikimšimus, kitas su kraujagyslėmis susijusias ligas ir tuo remiantis numatyti tolesnio gydymo galimybes.
Sugalvojo, kad vėžį sukelia kirmėlės
Dar vienas išskirtinis laureatas - danas Johannesas Fibigeris, kuris manė, kad atrado vėžio priežastį. Tiesa, taip galvojo ne tik mokslininkas – už tai jam 1926 m. skirta Nobelio premija, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo įteikta iš esmės veltui.
Gydytojas manė atradęs organizmą, pavadinimu Spiroptera carcinoma, apvaliųjų kirmėlių rūšį, kuri žiurkėms ir pelėms sukėlė vėžį. J. Fibirgerio tyrimai parodė, kad jų sukelta infekcija galėjo paskatinti skrandžio navikų atsiradimą žiurkėms.
Mintį, kad vėžį sukelia parazitai, daktarui pakišo tai, jog laboratorijoje tyrinėdamas žiurkes, trijų skrandžiuose jis rado auglių, kuriuos, manoma, sukėlė žiurkių suvalgyti tarakonai, turintys apvaliųjų kirmėlių. 1913 m. J. Fibigeris jau pats galėjo sukelti skrandžio navikų atsiradimą žiurkėms ir pelėms, maitindamas gyvūnėlius tarakonais, užkrėstais kirmėlėmis.
Vėliau buvo nustatyta, kad šis konkretus organizmas nebuvo pagrindinė navikų priežastis: kirminai skatino anksčiau pažeistas ląsteles formuoti auglius, tačiau patys neveikė kaip kancerogenai sveikoms ląstelėms. Na, o J. Fibigerio žiurkės auglių, manoma, turėjo todėl, kad kentėjo nuo vitamino A trūkumo – jos buvo maitinamos tik balta duona. Parazitai tik sukėlė audinių dirginimą, dėl kurio pažeistos ląstelės virto vėžiu.
Žmonių gelbėtojas, kuris ir žudė
Galimai kancerogeninė toksiška medžiaga lyg vanduo purškiama namuose, ligoninėse ar į aplinką tiesiai iš dangumi skrendančių lėktuvų – visa tai skamba kaip paranojiškos kalbos iš fantastinių filmų. Deja, vos prieš keliasdešimt metų visa tai buvo panašu į tiesą, o idėja taip elgtis kilo šveicarui Paului Mulleriui – už tai jis irgi apdovanotas Nobelio premija.
P. Mullerio atradimas turėjo atnešti tik gerą – gamtą mylintis ir augalų apsauga domėjęsis mokslininkas ieškojo būdų apsaugoti florą nuo vabzdžių. Jis siekė sukurti idealų insekticidą, kuris darytų greitą ir galingą toksišką poveikį kuo daugiau vabzdžių rūšių ir mažai arba jokios žalos augalams ir šiltakraujams gyvūnams.
Mokslininkas tyrimų metu pastebėjo, kad vabzdžiai į įvairius chemikalus reaguoja kitaip nei žinduoliai, todėl padarė išvadą, kad turėtų būti kokia nors medžiaga, kuri kaip nuodas veiktų tik juos.
1939 m. šią medžiagą jam rasti, atrodė, pavyko – į narvą, kuriame buvo DDT – dichloro-difenil-trichloroetano – jis įleido musę ir neilgai trukus ši mirė. Nors pats DDT buvo atrastas dar anksčiau, nebuvo ištirtos jo kaip insekticido savybės.
Pradėjus bandymus, nuo ko gi gali išgelbėti DDT, paaiškėjo, kad medžiaga veikia kolorado vabalus, maliariją ir kitas ligas platinančius uodus bei kitus vabzdžius.
DDT naudojimas itin išplito – nors dar 1940 m. JAV pradėta abejoti, ar medžiagos naudojimas išties nepavojingas, 1948 m. Paulas Mulleris už savo atradimą gavo Nobelio premiją fiziologijos ir medicinos srityje. O tuomet prasidėjo nepaliaujama kritika – 1957 m. „New York Times“ aprašė nesėkmingą bandymą uždrausti DDT vienoje iš Niujorko apygardų, o 1962 m. JAV biologė Rachel Carson išleido knygą „Tylusis pavasaris“ (angl. Silent Spring), kurioje buvo aprašyta žala gamtai sukelta neribojamo DDT purškimo Jungtinėse Amerikos Valstijose, abejojama didelio chemikalų išpurškimo į gamtą logika, pradėjo plisti prieš DDT nusistatę judėjimai.
Tikslas buvo pasiektas - 1972 m. JAV DDT naudojimas buvo uždraustas daugumoje sričių, vėliau Stokholmo konvencija uždraudė šio chemikalo naudojimą žemės ūkyje ir pasauliniu mastu, nors ribotas medžiagos naudojimas išlieka kontraversiškas iki šių dienų. Juk vis dėlto DDT nuo, pavyzdžiui, maliarijos išgelbėjo daugybę žmonių. Kita vertus, kalbama, kad po kelių DDT naudojimo metų, kai kurie vabzdžiai išsiugdė atsparumą šiai medžiagai.
Įvairiausi mokslininkų tyrimai vis dėlto verčia abejoti DDT poveikiu - Kinijoje atlikti tyrimai 2010-ais parodė, kad apie 20 medžiagų, panašių į DDT, PCB (organinių chloridų), kaupiasi žemėje, tiriant gyvūnus pastebėta, kad DDT yra toksiška, galimai kancerogeninė medžiaga, stebint žmonių, turėjusių kontaktų su DDT, populiaciją nustatyta, kad DDT gali būti siejamas su vėžiu, kitomis ligomis.
