Dar vienas laiškelis. „Labas vakaras, Jurgita. Gal kada norite apsikeisti receptais?“ Jam 22 m. Ar jis matė kiek man metų?! Jis ne pirmas man rašantis jaunuolis. Bet pirmas, kuris peržengia 10 m. skirtumą. Smalsumas ima viršų. Bandau įtikinti save, kad tai tik dėl patirties pažinčių svetainėje tyrimo ir jo publikacijos...
TAIP PAT SKAITYKITE I DALĮ: Dienoraštis, kaip ieškojau antrosios pusės: startas pažinčių svetainėje
Receptais apsikeisti galime. Bet tik teoriškai, nes aš dabar pradėjusi sveikos mitybos programą. Jis taip pat laikosi sveikos mitybos?! Ir sportuoja. Ir daug keliauja. Ir įvairių kultūrų muzikos turi. Ir šiaip kultūrą mėgsta. Viskas, kas paminėta mano profilyje apie mane. Laiškus rašo, kaip poetas, turinį dėlioja, kaip ženkliai vyresnis. „Susitikime kada vyno taurei ir receptams pasidalinti?“ Sutinku. Tik šį vakarą negaliu – einu į teatrą. Susiskambinkim po jo. Susiskambinam.
Susitikimui jau gana vėlu, planuojame susitikti kitą dieną. Pokalbis neilgas, bet jo pabaigoje: „Turėjau pasakyti pačioje susirašinėjimo pradžioje, bet to nepadariau. Turiu pasakyti tai dabar. Pernai lankiau Tavo (daviau leidimą taip kreiptis) paskaitas... Esu Tavo buvęs studentas...“ Kitą dieną susitikimą atidedame mano iniciatyva. Receptais galima apsikeisti ir kada vėliau...
Susitinkame kavinėje. Dalinamės pasakojimais apie keliones. Jo aistra yra kopimas į kalnus. Be to jis daug savanoriauja. Nuolat dalyvauja protų kovose. Man labai patinka protingi vyrai. Jų humoras yra labai sąmojingas. Bet labiausiai pavergia tai, kad šis protingas keliautojas ne tik yra labai geras ir padeda kitiems, bet dar ir deklamuoja eiles. Vietoje „Labanaktis“ telefono ragelyje man skamba nuostabios eilės apie meilę. Mes nežinome ar kas tarp mūsų išeis. Vis susitinkame, kalbamės. Laikas pats parodys...
Jam 28 m. Laiškus rašo kaip rašytojas. Jie kvepia elegancija, mandagumu. Susitinkame. Nežinau ar esu sutikusi rimtesnį džentelmeną. Jo manieros apipila mane dėmesiu, pastabumu. Bet jam 28 m….. Nieko prieš neturiu poras, kur vyras nemažai jaunesnis už moterį. Bet man norisi panašaus amžiaus į mano. Kitą dieną klausia ką manau apie pasimatymą. Bandau paaiškinti. Užpyksta. Dingsta. Ir tuomet vieną dieną atsiranda. Klausia konkrečių priežasčių. Bet aš jų neturiu... Kartai jų tiesiog neapčiuopsi...
Eilės visuomet pavergdavo mano širdį... Jis mėgėjas - poetas: „Sukūriau ketureilį apie tave...:
„Tavo šypsena kaip ryto saulė.
Virtuali apgaulė..? Ką gi, galbūt… Juk nemačiau tikros.
Gaila. Galbūt iš nuotraukų tu šypsais net ne man,
Kam nors kitam. Tegul… Vis tiek gražu…“
Dienos eina. Drugeliai miega.
Praėjo mėnuo. Žadėjau ilgiau nei tris mėnesius pažinčių svetainėje nepasilikti. Kam taip skubėti klausia draugai. Čia juk ne projektą įgyvendini iki duoto termino. Nors jiems mano „projektas“ labai įdomus. Tai jie mane paskatino aprašyti savo istoriją. O antros pusės neturinčioms draugėms net specialiai pasakoju apie savo patyrimus. Nežinau ar skubu... Bet statistika kalba pati už save. Laiškų daug, atsakymų daug, pasimatymų beveik kasdien, kartais net po du per dieną, o drugelių kaip nėra, taip nėra. Nors žinoma, kad ant šio projekto termino neuždėsi...
„Labas vakaras, Šilto vakaro Žmogeliuk.“ Nuo pat pradžių gaunu nuo šio poetiško žmogaus labai šiltas žinutes. Niekas taip nerašo. Tik pas jį yra randami šiluma ir švelnumu sklindantys mieli žodeliai. Ir nieko daugiau. Jokių klausimų ar pakvietimų. Tik nuolatinės žinutės apipilančios maloniu dėmesiu. Gal aš drąsesnė. Klausiu kada kvies arbatos puodeliui. Sako, kad nedrįso. Nors sistema suderino, galvoja, kad esame skirtingi: „..jaučiuosi kažkaip labiau žemiškas su savo pomėgiais... ...jaučiau, kad esi kiek kitokia...nesusilaikydavau,karts nuo karto, Tau ką nors šilto palinkėti...“ Susitinkam gerti arbatos. Tikrai kitokie. Rodos abu labai nuostabūs, bet skirtingai... Atsisveikinam. O žinutės nesibaigia: „Šiąnakt sapnuok spalvotai, Žavesiuk...“ Kaip miela.
Drugeliai?...
„Kas per šokio žingsnelis? Ar gaminti mėgsti viena, ar drauge?“ Susitikime? Gerai. Susitinkam žiūrėti kino pavasario filmo. Nelabai patinka ši mintis. Filmas pasimatymo metu, ypatingai pirmojo, yra lyg išsigelbėjimas. Bus galima pažiūrėti vienas į kitą, bet nekalbėti. Sutariam, kad jis perka kino bilietus, o aš vedu kavos ir deserto į kavinę. Bet ar mes po kino dar norėsime į kavinę?... Sako, kad lauks prie įėjimo. Jis: „Būsiu su pilku paltu“. Aš: „Su gėlyte?“ Tyla.... Ateina su dviem nematytais pyragėliais. Bus man kelionei namo į kitą miestą... Einam į kiną. Po to į kavinę. Namo į kitą miestą išvažiuoju labai vėlai vakare. Šalia ant mašinos sėdynės guli du ypatingi desertai. Važiuoju autostrada ir jaučiu.... Drugeliai.... Praeina keletas savaičių. Draugės klausia kaip man sekasi. Nežinau kas yra medaus mėnuo, bet atrodo, kad kažkas panašaus dabar pas mane... Bet pasirodo, kad... šį kartą plasnojo tik mano drugeliai... O reikia, kad skraidytų pas abu. Žinojau, kad gali ateiti laikas, kai širdelę skaudės ir man...
O gal drugelius reikia mokėti prisijaukinti?...
Draugai klauso mano istorijų ir patys atlieka apklausas: „Apklausiau savo pažįstamus – daugelis sako, kad jiems „drugeliai“ pačio pirmojo susitikimo metu neskraidė. Reikėjo daugiau pabendrauti, labiau pažinti vienas kitą ir tik tada „pradeda skraidyti“.“ Gal jie teisūs. Gal tikrai per daug tikiuosi ir per daug skubu?...
Jis atvažiuoja iš svečios šalies. Jau antrą kartą. Tai juk toks didelis žingsnis. Ką man derėtų apie tai galvoti? Juk žmogus daug tikisi. Daug šnekam. Išmaišom mano gimtąjį miestą ir jo apylinkes. „Ar įmanoma Tave pavogti iš Lietuvos?“ „Manau, kad ne. Bet kodėl gi Tau negrįžus į tėvynę?“ „Aš baigiu Tave įsimylėti... Gal man tikrai reikėtų grįžti į tėvynę.“ O aš vis bandau pajusti drugelius. Stengiuosi šį kartą taip neskubėti. Draugai man sako, kad santykiai tai ne duotybė, kuri arba yra, arba ne. Kad juos reikia kurtis po truputį. Kurtis dviese. Bandau laukti, bendrauti, stebėti, ir klausytis savęs – ką jaučiu, ką galvoju, ar pavyksta kurti? Jis išvažiuoja. O aš niekaip negaliu nurimti. Jei nejaučiu drugelių, kaip galiu duoti pažadus, tikėtis, kad žmogus kraustysis dėl manęs į kitą šalį, keis visą savo gyvenimą. Juk tam reikia, kad drugeliai skraidytų kaip pamišę... Rašau laiškelį. Bandau paaiškinti. Gaunu patį šilčiausią laiškelį atgal: „Viską suprantu. Myliu.“
Kitas laiškelis. „Per skrandį braunies į širdį?“ „Jei tik per skrandį būtų galima įsibrauti į širdį čia nebūčiau...“ „Gal kavos?“ „Gerai. Rotušės a.?“ „Jau nešam pareiškimus?“ Susitinkam. Vienam kavos puodeliui. Nepaleidžia. Ir nenoriu, kad paleistų. Einam antram kavos puodeliui. „Su tavim įdomu bendrauti...“ Gerai, vadinasi, sistema dirba. Ir po antro puodelio nenori paleisti. Norėčiau likti, bet tikrai negaliu... Galvoju. O gal drugelius reikia prisikviesti, prisijaukinti, tada puoselėti, prižiūrėti.
„Mano planas tinklapyje dalyvauti tik tris mėnesius. Liko 9 dienos... „ „Nieko tokio. Per 9 dienas labai daug visko gali įvykti. Ar pasakytum ‚taip‘, jei pasipirštų po 3 mėn.?“ „Kodėl ne?!... Priklauso nuo mėnesių. Bet ar galima pamatuoti tokį reikalą?“ „Bet tu juk matuoji...“ Mes gyvename skirtinguose miestuose. Jis klausia manęs ar galėčiau būti buities ir šeimos žmogus. Sakau, kad taip, bet realizuoju save taip pat ir per darbą bei mokslus. Man nepakaktų tik buities... Daugiau iš jo nebeišgirdau...
Kas toliau?!
Esu tikra, kad kartais drugeliai skraido drauge...pas abu. Mano trijų mėnesių terminas praėjo. Žinau, kad termino nereikia. Ant drugelių termino, vietos, plano, tikslų neuždėsi. Belieka tikėti. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.
Nusprendžiau peržiūrėti pasirinkimą merginų gretose. Pažiūrėti iš ko renkasi vyrai. Įvedžiau kriterijus, kurie atitiktų mane – mano amžių, ūgį, socialinę padėtį, išsilavinimą, t.t. Rezultatai mane šokiravo. Negi Lietuvoje tiek daug poros neturinčių merginų ir moterų?! Peržiūrėjau keletą atsivertusių puslapių, gal kokius penkis. Sistema siūlė dar šešiasdešimt devynis. Daugiau nežiūrėjau. Užteko ir tiek. Viena už kitą gražesnė. Visuomet žinojau, kad Lietuvaitės labai gražios. Tik niekada nemaniau, kad tiek daug jų neturi antros pusės. Jei būčiau vaikinas, nežinočiau kaip išsirinkti. Kalendoriuje neužtektų dienų pasimatymams. Negi tiek daug nuostabių žmonių be poros. O gal mes nemokam rinktis? O gal nemokam būti atviri meilei ir neįsileidžiame drugelių?...
„Kaip tavo džinsai?“ „Taip pat. Dar šiek tiek spaudžia. O tu ar radai džinsus?“ „Džinsų dar neradau. Bet radau daug nuostabių žmonių.“
