Kino kūrėjas pristato filmą, kuriame bus galima pamatyti visiškai kitokį mylimiausios Holivudo aktorės gyvenimą, dešimtis metų slėptą pačios Monako karališkos šeimos narių. Žiūrovai kviečiami išvysti uždaro monarchų gyvenimo užkulisius, kuriais taip įnirtingai domisi žiniasklaida ir eiliniai žmonės.
Apie ką mes čia…
Buvusi Holivudo žvaigždė, o dabar – Monako princesė Grace Kelly, išgyvena ne itin gerus laikus santuokoje. Iš pradžių viskas atrodė kaip pasakoje, kurioje ji sutiko princą ant balto žirgo. Deja, bet tai tik buvo laikinas laimės spindulys. Princesė vis dažniau prisimena šlovingiausias dienas, kai ji žibėjo kiekviename filme, buvo geidžiama ir kai su ja dirbo tokie kino meistrai kaip Alfredas Hitchkokas. Ilgai galvodama apie praeitį ji panoro sugrįžti į kiną, tačiau kad tai įvyktų, princesė turi gauti savo vyro leidimą, kuris į visą šį reikalą žiūri labai skeptiškai…
Kūrinio vidus
Pasirenkant Olivierį Dahaną į režisieriaus postą kino studija ir prodiuseriai išlošė dėl jo meistriško 2007 m.visus pakerėjusio kūrini „Edit Piaf: rožinis gyvenimas“, už kurį jo tėvynainė Marion Cotillard gavo Oskaro statulėlę. Kandidatūra visai gera, tačiau to nepakako, kad filmą būtų galima įvardinti kaip vykusią didžiosios asmenybės biografijos ekranizaciją. Panašiai buvo sudarkytas ir princesės Dianos atminimas nieko vertame Olivero Hirschbiegelo filme „Princesė Diana“. Ironiška, tačiau akivaizdu, kad du kartus iš eilės bendravardžiai režisieriai susimauna su filmais, kuriuos pasakojamos princesių gyvenimo istorijos.
Ekranizuojant tokios asmenybės kaip Grace Kelly gyvenimą reikia turėti itin didelių sugebėjimų, nes autentiškai atkurti kiekvieną detalę užima labai daug laiko. Kruopštumas šiuo atveju turėjo padaryti didelę įtaką visos juostos siužeto raidai. Čia to nebuvo. Labai šaltai scenaristai pristato mums didingiausią visų laikų aktorystės deivę, kurios meistriškumu žavėjosi pats A. Hitchkokas.
Būtent jam Grace ir buvo idealiausia mūza. Pripažinkime, jog vieni geriausių meistro darbų buvo tie, kuriuose idealiai pritapo ir būsima Monako princesė. Deja, tačiau jos indelis į kino istoriją visiškai nepaminėtas, talentas ir genialumas nė vienoje scenoje nebuvo pabrėžtas. Tik keli pokalbiai apie kiną ir apie tai, kad ja vis dar domisi Holivudas.
Labai liūdna, kad kino kūrėjai ne iš šios perspektyvos pristatė šį angeliško veido saulės spindulį, džiuginusį milijonus žmonių visame pasaulyje. Tai lyg Audrey Hepburn, tik šviesiaplaukė. Taip šališkai pateiktas Grace aktorystės etapas pakenkia ir tolimesniam jos įvaizdžiui filmo metu.
Akivaizdu, jog daugelis žmonių, ypač kalbant apie šiuolaikinius kino mylėtojus bei masinį žiūrovą, net nėra matę nė vieno filmo su ja, o šio filmo pagalba būtų buvę galima atkreipti dėmesį į kitus kūrinius, kuriuose aktorė vaidino. Jei jau kūrėjai taip nemandagiai pasielgė, tai nelieka nieko kito kaip rekomenduoti Alfredo Hičkoko 1954 metų šedevrą „Langas į kiemą“ bei kitus gerus darbus – „Įvykus žmogžudystei skambkite M“ ir „Pagauti vagį“, o taip pat juostą „Kaimo mergina“, už kurią legendinė aktorė buvo pagerbta vieninteliu Oskaru.
Pamiršus nepasitenkinimą dėl Grace kino karjeros nerodymo filme, pereiname prie kito – karališkos šeimos gyvenimo idilės parodymo. Iš tikrųjų, kūrėjai bandė pateikti ne itin laimingos moters gyvenimą, tačiau to negalima pamatyti, nes viskas labai dubliuojasi. Iš vienos pusės tai pasakiški turtai ir princesės gyvenimas, iš kitos – jauna moteris, kuriai trūksta laisvės ir erdvės saviraiškai. Galiausiai kūrėjai net neapsisprendžia, kokią būtent Grace jie nori pavaizduoti – kankinę ar nuo gero gyvenimo išpuikusią kaprizingą moterį, kuri vėl panoro tapti kino žvaigžde.
Tai pat nepamirštama ir pati santuoka, barniai su vyru, vaikų auklėjimas. Visa tai labai grubiai ir „neskaniai“ pateikta. Tokiais manevrais, skirtais masiniam žiūrovui, o ypač moterims, kurios, žiūrėdamos šią juostą, patirs didelį pavydą ir nerimą dėl Grace likimo, kūrėjai bando apgauti nieko neišmanančius žmones. Masiniam žiūrovui užrašas „pagal tikrus įvykius“ verčia juos patikėti istorijos autentiškumu.
Išprususius ir apsiskaičiusius kino žinovus bei mylėtojus ne taip paprasta apmulkinti. Filme pateikiamas didžiausias farsas, kuris turėjo apjuodinti tiek karališkos šeimos atstovus, tiek pačią princesę. Kartais sunkus, nelengvas gyvenimas būdavo, bet ne toks baisus kaip parodyta filme. Atmetus visą šioje prastoje juostoje parodytą pagrindinės veikėjos gyvenimą, galima pasimėgauti pokyliais ir iš tikrųjų gražiais vaizdais, kurie kompensuoja visą liūdesį, atsirandantį po ilgai laukto Kanų kino festivalio atidarymo filmo peržiūros.
Kitais veikėjais irgi nelabai galima pasidžiaugti, nes visas dėmesys buvo sutelktas į vieną personą – princesę Grace, kurios svarba šiame darbe užtemdė visus, net jos vyrą. Filme jis parodytas kaip tironas, nors iš tikrųjų tai vienas geriausių Europos monarchų, apie kurį visi atsiliepia kaip apie padorų, geraširdį žmogų. Maža to, žinomas faktas, jog po Grace žūties jis nevedė nė vienos moters.
Kaip jis kažkada teigė, Grace jam buvo it iš dangaus nusileidęs angelas, kuris galiausiai jį paliko, tačiau stebi iš po debesų. Persūdytas ir „neskaniai“ peržiūrai paruoštas filmas su itin šabloniškais ir neištobulintais personažais parodo, kad tiek prancūzų režisieriui, tiek filmo prodiuseriams visiškai nusispjaut ant didingiausių JAV kultūros ikonų, kurios įamžintos pasauliniame kultūros pavelde savo neįkainojamais darbais.
Techninė juostos pusė
Didžiausią įspūdį juostos metu palieka nuostabiausios dekoracijos, kurios vien savo prašmatnumu ir elegancija padaro filmą tikru saldainiu vizualiai. Panašus atvejis buvo lygiai prieš metus, kai kinuose pasirodė vizualiai gražus, bet turiniu tuščias „Didysis Getsbis“. Taip pat reikia atkreipti dėmesį ir į nuostabiausius dizainerių kostiumus, kuriuos vilkėjo filme pasirodantys aktoriai. Grace suknelės tokios kerinčios, jog galima nominuoti Oskarui tuos žmones, kurie atsakingi už tokius drabužius.
Kameros darbas irgi nemažai prisidėjo prie bendro juostos vaizdo, tad dėl to irgi nekyla jokių problemų, netgi galima teigti, kad operatorius savo išradingais kameros judesiais išgelbėjo juostą nuo visiško fiasko.
Muzikinis filmo fonas ir visos kompozicijos nuteikia pernelyg melancholiškai, kartais tiesiog norisi užmerkti akis ir atsidurti ne Monako kunigaikštystėje, o sapnų karalystėje, kuri šiuo atveju labiau vilioja. Silpni muzikiniai kūriniai - dar ne viskas. Garso montažas blogai suderintas su vaizdu, todėl nenuostabu, kodėl prodiuseris Harvey‘is Weinsteinas buvo toks nepatenkintas šiuo filmo paruošimo darbu. Tai tiesiog klaiku.
Juostos montažas pakenčiamas, nors tenka pripažinti, kad bėgiojimas iš vienos scenos į kitą kartais kenkia pačiam siužetui. Vėliau atstatoma atitinkama juostos pusiausvyra, kurios dėka peržiūra tampa ne tokia nervinga, bent jau iš vizualinės pusės.
Aktorių kolektyvinis darbas
Didžiausias nepasitenkinimas viso filmo metu kilo net ne dėl apgailėtino scenarijaus ar prastos režisūros, o dėl vaškinės Nicole Kidman išdarkyto Grace Kelly grožio. Nors ji ir pasižymi labai gerais aktoriniais sugebėjimais, šioje juostoje į ją bežiūrint darėsi graudu. Jos persona net iš tolo neprilygsta dieviškajai Grace Kelly, kurią ji įkūnijo. Jokio šarmo, jokios elegancijos, jokių angeliškų bruožų, kuriais taip spinduliavo Monako princesė.
Žinoma, visiškai skyrėsi ir manieros. Pilkas ir labai nemalonus Nicole Kidman pavaizduotas Grace Kelly portretas, kuris kaip koks košmaras dar ilgai persekios pasibaigus peržiūrai. Į pagalbą sugniuždytam N. Kidman princesės paveikslui ateina charizmatiškasis Timas Rothas, kuris vienintelis iš viso aktorių kolektyvo sugeba gerai vaidinti ir pakeri savo trumpais, bet stipriais pasirodymais ekrane.
Likęs aktorių kolektyvas atrodo tikrai neblogai, tačiau net ir garsūs vardai kartais pasimeta tarp nevykusių scenarijų. Labiausiai gaila, kad didelį aktorinį potencialą turintys Frankas Langella, Derekas Jacobi ar Paz Vega taip neatsakingai švaisto savo brangų laiką ir talentą tokiuose projektuose.
Verdiktas
„Monako princesė“ – tai visiškai neatsakingai išvystytas biografinis filmas apie legendinę Holivudo dievaitę Grace Kelly, kurios galima pasigesti jau nuo pat pirmų juostos akimirkų. Atmetus prastą Nicole Kidman darbą, silpną scenarijų ir šaltą režisūrą, filmą galima pagirti už nuostabius vaizdus, puikius kostiumus ir kerinčias dekoracijas, kurios ir leidžia trumpam pamiršti visą „neskanų“ filmo kūrėjų sukurtą diskomfortą peržiūros metu.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 2/10
Techninė juostos pusė – 7/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 3/10
Bendras vertinimas: 4/10