Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti – dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ – nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis…
Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės.
Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Vienas vyras, paklaustas, kam jam reikalingas vaikas, taip ir atsakė: „Jei turėčiau vaiką, turėčiau kam skirti savo meilę.“
Neišpildyti lūkesčiai
Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie – išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Ir jei tie lūkesčiai gimus vaikui neišsipildo, atsiranda nusivylimas… Vaiku!
Paprasčiausias lūkesčių neišsipildymo pavyzdys: gimė taip ilgai lauktas vaikelis, bet, užuot teikęs džiaugsmą ir laimę (kaip rodoma filmuose ir piešiama žydrose bei rausvose knygelėse būsimoms mamos), atneša tik rūpesčius, nuovargį ir bemieges naktis: laisvalaikio nelieka, tarpusavio santykiai pakrinka, vyrui trūksta dėmesio, moteriai stinga laisvės ir laiko sau.
Kitas nusivylimo šaltinis – tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas – gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“.
Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Tėvai lieka labai nusivylę ir skundžiasi: „nedėkingas mano vaikas“ arba „blogai išauklėjau“.
Lūkesčiai neišsipildo ir tais atvejais, kai:
vaikas pasirenka ne tą profesiją, apie kurią svajojo tėvai;
vaikas neatneša šeimai garbės savo mokslo, sporto ar muzikos laimėjimais;
vaikas pasirenka netinkamus draugus ar neteisingą gyvenimo būdą;
vaikas negerbia savo tėvų ir jiems nepadeda.
Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Ir tėvai su tomis „problemomis“ kovoja: skundžiasi, pyksta, baudžia, gėdija, grasina, moralizuoja… Arba veda vaiką pas psichologą ir prašo „pagydyti“ taip, kad jis atitiktų jų lūkesčius ir imtų gyventi taip, kaip numatyta.
Tėvai turi keisti pamatines nuostatas
Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume? Filosofas ir poetas Kahlilis Gibranas taikliai pastebėjo:
Jūsų vaikai nėra jūsų nuosavybė.
Jie – savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse
negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit jų padaryti
panašių į save,
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykštėj dienoj.
Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
„Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Taip piktintis gali tik mūsų savininkiškumas, noras turėti naudos iš savo investicijų į vaiką.
Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai – „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Kuo anksčiau mes tam nusiteiksime, tuo mažiau patirsime nusivylimo ir sunkumų augindami vaikus.
Žinoma, galbūt filosofai ir poetai nieko nenusimano apie vaikų auklėjimą ir laikai dabar visai ne tie, ir vaikai dabar visai kitokie. Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Jo teigimu, auginant vaikus reikia tiesiog duoti „vaikui sparnus, kad jis galėtų jausti, kurti, džiaugtis ir stebėtis, kad jis galėtų skristi tik jam vienam aiškia kryptimi ir taip aukštai, kaip jis pats norės…“
Abu šie autoriai byloja tą patį – tėvai turi leisti vaikams augti. O sunkumų bendraujant nepadės išvengti nei bausmės, nei veiksmingi auklėjimo būdai, nes tai veikia kaip skausmą ar nosies paburkimą mažinantys vaistai, kurie pašalina ligos simptomus, bet neišgydo priežasties.
Naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje skaitykite:
Tobulas santykių scenarijus
Gaukite darbą per 1 minutę
Kaip gyventi su pavydu
Egzaminų baimė
Magiški žodeliai keičia mūsų gyvenimą
