Nesu proto bokštas ar neįtikėtinai gabi, bet sakau nuoširdžiai, krūvis nėra toks didelis ir egzaminai nėra tokie sunkūs, na, nebent ruošiamasi būt mediku, bet tokiu atveju universitete bus dar sunkiau!
Jei vienuoliktoje/dvyliktoje klasėje yra per sunku ir krūvis per didelis, gal reikėtų susimąstyti, ar tau vieta aukštesnėse klasėse, gal geriau reikėjo po pagrindinės mokyklos išeiti į profesinę? Ar tau tikrai vieta universitete, jei nusisamdęs penkis korepetitorius vos ne vos išlaikai egzaminus?
Valstybiniai egzaminai turi būti sunkūs ir paskutinieji metai turi būti challenging (liet. reikalaujantis visų jėgų), nes taip pat bus ir universitete, ir darbe (jei būsi profesionalas, o ne eilinis darbininkas).
Manau, kad turiu teisę apie tai kalbėti ir komentuoti dėl kelių priežasčių: pirma - buvau mokinė, kaip visi, antra - laikiau egzaminus skirtingais metai, galiu palyginti, trečia - praėjo keli metai po mokyklos baigimo, todėl galiu pažiūrėjusi atgal įvertinti su protu, o ne abiturientiška emocija.
Baigiau mokyklą gana neblogai, bet niekada nebuvau pirmūnė. Pirmūnė nebuvau, nes nenorėjau, o ne todėl, kad buvo per sunku ar krūvis per didelis. Mokiausi 7-8, nes kontrolinio išvakarėse žiūrėdavau filmus ar susitikdavau su draugais ir tik vidury nakties akimis „permesdavau“ medžiagą, bet jei įdėmiai seki pamokas, šį tą vis tiek žinai. Mano laidoje buvo daug būsimų medikų ir žinot ką?! Nei vienas nenualpo, nebuvo išvežtas į reanimaciją ir puikiai išlaikė egzaminus, nes jie buvo tie žmonės, kurie mokės nuo pat pradinės klasės, o ne paskutinę savaitę... kaip aš. Bet, o stebukle, manęs taip pat neteko gaivinti.
Paskutiniais metais laikiau keturis egzaminus: lietuvių (80 proc.), anglų (70 proc.), istorijos (65 proc.), geografijos (9 balai - buvo mokyklinis egzaminas ir laikiau dėl smagumo, nes labai patiko geografija).
Komentarai apie rezultatus:
- lietuvių galėjau geriau, bet susimoviau dėl turinio, tiksliai žinau, kurioje vietoje, tiesiog nepaskaičiavau laiko, kad spėčiau ramiai patikrinti;
- anglų: turint omenyje, kad anglų - mano antroji užsienio kalba, aš sugebėjau ateiti tik į pusę pamokų ir tikrai niekad nedarydavau namų darbų, sakyčiau visai neblogai;
- istorija: čia norėjau gauti daugiau, bet reikia pripažinti, kad pati kalta, nes iš dalies pradėjau mokytis tik paskutiniais metais, o tikrai įkritau į knygą tik paskutinę savaitę prieš egzaminą. Per savaitę visko neišmoksi, o kad prieš tai nesimokiau, kalta tik pati, tikrai ne krūvis ar egzamino sudėtingumas.
Geografiją, kaip minėjau, laikiau for fun (liet. dėl to, kad smagu), tai ir nekomentuosiu.
Po dviejų metų supratau, kad gal reikėtų „turėti“ ir matematikos egzaminą kišenėj ir grįžau į valstybinio egzamino suolą. Žinoma, po dviejų metų mano žinios buvo gerokai išblankusios, vadovėlį akim permečiau dieną prieš egzaminą, o ir mokykloj mokiausi B lygiu, bet žinot ką?! Išlaikiau, 4 proc., bet išlaikiau, nes prieš tai dvylika metų bent kartais ateidavau į pamokas ir padarydavau namų darbus. Ir dar... surinkusi 4 proc. neskubėjau rašyti viešo skundo, nes PATI KALTA!
Brangūs abiturientai, liaukitės verkšlenti ir skųstis. Gerai pagalvokite ar tikrai tikrai, nuoširdžiai prieš tai mokėtės? Ir jei prieš egzaminą reikia gaivinti, tai ko gero ne. Ir jei gimnazijos klasių krūvis jums per didelis, pasvarstykite, ar ne geriau jaustumėtės profesinėje mokykloje? Nes toliau bus tik sunkiau: universitete gal dar ir gaivins, bet darbe jau tikrai negalėsite alpti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi. Taip pat galite susisiekti su DELFI el. paštu pilieciai@delfi.lt