Deja, daugiau nei tris valandas trukęs anglų k. valstybinis egzaminas kardinaliai pakeitė dvyliktokų nuotaikas. Net ir tie , kurie gimnazijų suoluose stropiai mokėsi, iš egzamino patalpos išėjo su baime ir neviltimi akyse. Šiais metais Nacionalinis egzaminų centras (NEC) savo pažadus įvykdė ir užkirto bet kokius kelius nelauktam „šimtukų lietui“.
Visų pirma, norėčiau paminėti, jog egzaminui ruošiausi ne vieną ar dvi savaites, o visus 10 metų (tiek anglų k. yra dėstoma mokyklose Lietuvoje). Niekad netekdavo raudonuoti dėl neparuoštos ar neišmoktos pamokos, o ir gabumų netrūko pelnyti tik aukščiausius balus. Norėdami užtikrinti mano mokymosi kokybę ir vertinimų objektyvumą, tėvai leido į įvairias užsienio kalbai lavinti skirtas mokyklėles, būrelius, stovyklas. Taigi, nenorėčiau sulaukti nepagrįstų komentarų, jog nepakankamai įdirbio įdėjau.
Būtent darbo ir pasiruošimo buvo daug. Išsprendžiau visų praeitų metų VBE užduotis, įveikiau dešimtis knygų su klausimo ir skaitymo testais, jau nuo praeitos vasaros mokiausi žodžius, frazes ir visaip kitaip gerinau savo įgūdžius. Būtent tikslingas mokymasis ir įgimtas stropumas leido man pasitikėti ir lemtingą rytą į egzaminą žingsniuoti su maloniu jauduliu. Deja, egzaminas buvo visai kitoks, nei buvo tikėtasi.
Klausimo užduotis sukėlė daugiau klausimų, negu jų buvo užduočių lape. Neaiškus tarimas ir dar neaiškesni atsakymų variantai tiesiog kėlė neviltį. Artikuliacijos gali trūkti bet kam, tik ne NEC darbuotojams. Manau, apgailėtina, kai nacionalinis egzaminų centras turi išmonės sugalvoti milijonus taisyklių, žlugdančių moksleivių gebėjimą mąstyti, bet nebeturi gebėjimų pasisamdyti žmogaus, gebančio šnekėti be aiškių dikcijos sutrikimų. Nors skaitymo ir rašymo užduotys buvo šiek tiek lengvesnės, norėčiau egzamino sudarinėtojams kitąmet palinkėt daugiau stropumo ir kūrybiškumo. Skaitomi tekstai buvo gremėzdiški, neįdomūs, temos panašios kaip ankstesnių egzaminų, VBE akivaizdžiai tampa sustabarėjęs ir statiškas. Norėtųsi Lietuvoje turėti geresnę pasiekimų vertinimų sistemą, kuri būtų aiškesnė, bet ne tokia nuspėjama, kokia ji tampa dabar.
Aš nesuprantu, kodėl už švietimo sistemą atsakingi asmenys negirdi, kai visi aplink rėkia, jog reikia pokyčių, naujovių. Šiandien 12 klasių baigęs jaunuolis galbūt ir geba parašyt 600 žodžių rašinį, bet kas iš to, jei daugiau nei 80 procentų jo teksto sudaro šabloniškos, vadovėlių ar mokytojų padiktuotos mintys?
Mokytojai mums kala į galvą ir gąsdina, jog jokiu būdu nerašytume savo nuomonės, kad yra tik vadovėlinė tiesa ir tuo pačiu viešai stebisi , koks šiais laikais jaunimas tampa nemąstantis ir nekūrybiškas. Mano nuomone, tai yra visiškas jaunuolio individualumo naikinimas, tuo pačiu - ir visos valstybės griovimas. Abiturientas gal ir gali parašyti, jog tautiškumas yra puoselėtina vertybė, bet kas iš to, jei parašęs šį rašinį, jis pildo formą studijuoti užsienyje? Tai ar tikrai yra verta kalti lietuviui į galvą jo istoriją ir rodyti šaknis, jei jis vos gavęs progą lėks nuo jų kuo toliau? Galbūt išaušo ta diena, kai už švietimą atsakingi asmenys turėtų susimąstyti, jog jų reformoms reikia sukti ne egzaminų sunkinimo keliais, bet pradėti mąstyti apie kardinalius pokyčius?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi. Taip pat galite susisiekti su DELFI el. paštu pilieciai@delfi.lt