Atvirai pasakius, visada jaučiau ir vis dar jaučiu LLRA antipatiją. Partijos tikslas ir uždavinys yra pagirtinas: „pagrindinis LLRA tikslas – laisva, nepriklausoma, demokratinė, teisinė Lietuvos valstybė, kurios visi piliečiai turi lygias teises. Svarbiausias LLRA uždavinys – lygių teisių ir demokratijos principų įtvirtinimas politikos, teisės, ekonomikos, švietimo, kultūros bei kitose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse“. Vis dėlto priemonės tikslui pasiekti nėra tinkamos.
Tautinės mažumos turi būti išgirstos! Gerbiamas Valdemaras Tomaševskis tai puikiai daro. Visi lenkų tautybės Lietuvos piliečiai, nors tiksliau pasakius, visi Lietuvos piliečiai žino ir mato, kad Vilniaus krašte bei Šalčininkuose egzistuoja didelė tautinė mažuma. Neseniai kalbėjau su savo dėde ir jo paklausiau, už ką jis balsavo prezidento rinkimuose, šis atsakė: „Už V. Tomaševskiį, nes, nors jis ir nelaimės, bet noriu, kad žmonės matytų, kad mes egzistuojam“.
Sakyčiau, dėdės tikslas išsipildė – V. Tomaševskis per prezidento rinkimus surinko beveik 110 tūkstančių balsų. Mano asmenine nuomone, rodyti, kad mes kaip lenkų tautinė mažuma egzistuojame, nėra prasmės. Pagal dabar vykdomą politiką lietuviai Lietuvoje turi numeris vieną priešą – lenkus. O priešų taip lengvai nepamirštam.
Visas priešiškumas tarp dviejų tautybių labiausiai jaučiamas jaunimo tarpe. Vyresni asmenys yra santūresni ir tokios antipatijos kaip jaunoji karta nedemonstruoja. Taigi visą neigiamą LLRA su V. Tomaševskiu priešaky vykdomos politikos pusę jaučiame mes – jauni lenkų tautybės piliečiai. Daug užgauliojimų galima išvysti internete: jei pakomentuoju kokį nors viešą pasisakymą, vos mirktelėjus atsiranda lavina neigiamų komentarų mano kaip lenkės atžvilgiu. Tik nesupraskit manęs klaidingai, nenoriu pasakyti, kad visas Lietuvos jaunimas yra toks nepakantus. Tikrai ne.
Universitete matau, kaip kurso draugai vis pasako kokį kandų komentarą/pokštą lenkų tautybės žmonių atžvilgiu. Man tikrai malonu, kad pažįstamų sakomi komentarai negalioja man, nes jie mane pažįsta ir žino mano požiūrį į tai, kas dedasi, bet iš kitos pusės yra liūdna, nes vis dėlto aš esu lenkė, aš esu kilusi iš lenkų šeimos. Kalbant apie asmenis, kurie manęs visiškai nepažįsta, aš jiems esu lenkė, kuri palaiko vykdomą politiką. Galima sakyti, man taiko nusistovėjųsį stereotipą apie lenkus. Atvirai pasakius, man kartais būna GĖDA, kad esu lenkė ir už tai esu dėkinga mūsų gerbiamam europarlamentarui. O juokingiausia tai, kad lenkai mane labiau laikys išdavike lietuve, lietuviai – lenke, ir taip aš lieku stovėti viena, nei vienų nepageidaujama.
Kalbant apie vykdomą politiką, tai, mano asmeniniu požiūriu, Lietuva dar nėra pasiruošusi tokiems pokyčiams, kurių siekia LLRA. Kaip laisva ir suvereni valstybė, mes egzistuojame neilgai. Daug metų buvome okupuoti, daug metų Lietuvos piliečiai kalbėjo rusiškai, daug metų jie kentėjo priespaudą. Dabar mes esame laisvi. Vėl turime savo kalbą. Vaizdžiai pasakius, Lietuva iškentėjo sunkią mirtiną ligą, o šiuo momentu ji gydosi. Ir štai atsiranda nauja infekcija, kuri gali pakenkti. Kalbą, kuria dar nespėjome atsidžiaugti, tapatumą, kurį turime, atrodo, siekiama sumenkinti. Norint kažką keisti, reikia palaukti, kol Lietuva išgis: jausis tvirtai ant kojų, jausis pilnavertė ir saugi, juk ne veltui Lietuvos Konstitucijos pirmas skyrius yra skirtas valstybei, o ne žmogaus teisėms.
Kitas dalykas, kuris man sukėlė šypsena, tai berods Šalčininkų rajono savivaldybei paskirta bauda už gatvių pavadinimus ir tai, kaip Lietuvos lenkai dovanojo plyteles. Tos „plytelės“ man prilygo sakymui – mums negalioja įstatymai, mes darom, ką norim. Kaip sakoma „dura lex sed lex“ – jei LLRA siekia teisinės valstybės, tai tegul ir vadovaujasi įstatymais, o ne prašo žmonių paaukoti pinigų, kad būtų galima sumokėti paskirtą baudą už tai, kad kažkas nesilaiko įstatymų.
Pabaigai paminėsiu tokį faktą, kuris man kelia ironišką šypseną. Kaip žinot, Šalčininkai yra lenkiškiausia vieta, vien dėl lenkų koncentracijos. LLRA siekia lenkiškų gatvių pavadinimų, lenkiškos pavardės rašymo, nes jie yra lenkai ir tai svarbu jų tapatumui. Juokingiausia tai, kad tie patys lenkai Šalčininkuose (ir ne tik) velniškai daug kalba rusiškai.
Na ir summa summarum, tai kai einame balsuoti, nepatingėkime paskaityti kandidatų programų ir pamąstykime, kaip tai veiks Lietuvą ir jos piliečius, kaip tai veiks ne tik Jus, bet ir jūsų jaunesniuosius giminaičius. Būkime aktyvi ir pilietiška visuomenė, kuri moka mąstyti ir būti kritiška gaunamos informacijos atžvilgiu Taip pat gyvenkime taikiai, nesiplėšykime. Visi esame tos pačios valstybės žmonės: pirma supraskime, kas mes esame kaip Lietuvos Respublikos piliečiai, o tik tada bandykime aiškintis savo tautinį tapatumą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!