Jau trejus metus dalyvaujate „Šlovės laboratorijos“ finalinio konkurso komisijoje, vertinate mokslininkų prisistatymus. Kokie Jūsų įspūdžiai? Ar pats sužinojote ką nors naujo?
Projektas įgauna vis didesnį pagreitį, prie jo prisijungia vis daugiau ir įdomesnių jaunų žmonių. Paskutiniųjų metų įspūdis - projektas labai išaugęs profesine prasme. Be to,dalyviai pradeda apčiuopti esmę: reikia ne tik įdomiai papasakoti svarbią mokslo problemą, bet ta mokslo problema turi būti tvirtai susieta su aktualiomis visuomenei problemomis. Aktualus mokslas „Šlovės laboratorijoje“ pristatomas visuomenei įdomiai.
Kokia mokslo komunikacijos padėtis Lietuvoje, lyginant su kitomis šalimis?
Labai įdomus klausimas. Mokslo komunikacija yra labai svarbi. Trečioji universiteto misija – prisidėti prie visuomenei svarbių problemų išaiškinimo ir sprendimo, prie visuomenėje vykstančių diskusijų, mokslinės jų interpretacijos.
Mokslo komunikacija svarbi todėl, kad šiuolaikinis mokslas vis labiau specializuojasi. Jei, sakykim, prieš penkiasdešimt metų buvo tiesiog chemija, dabar yra pačių įvairiausių sričių ir specializacijų: vienas mokslininkas yra biochemikas, kitas - medicininės chemijos specialistas, trečias - fizikinės chemijos specialistas, ketvirtas – organinės, polimerų chemijos... Netgi patys mokslininkai susirinkę dažnai sunkiai randa bendrą kalbą, kadangi jie kalba skirtingomis kalbomis mokslo bendruomenės viduje. O ką bekalbėti apie žmones, kurie iš viso nėra mokslo pasaulyje?
Profesionali komunikacija įgyja labai svarbią reikšmę. Visais laikais egzistavo vienoks ar kitoks mokslo populiarinimas. Pavyzdžiui, kai aš buvau vaikas, kartą per mėnesį gaudavome žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“. Jis man suteikdavo porą dienų džiaugsmo. Tais laikais tai buvo vienas iš nedaugelio mokslo komunikacijos kanalų. Informacijos gausa ir įvairove šie laikai nepalyginami su anais. Bet paradoksas: daugiau informacijos bitų nereiškia, kad gauname daugiau žinių, kurias suprastume, įvertintume ir tomis žiniomis remdamiesi savo kasdieniame gyvenime darytume teisingus sprendimus.
Prieš keliasdešimt metų mokslo komunikacijos paskirtis buvo tiesiog pateikti faktą. Šiais laikais paskirtis išsiplėtė: turime visuomenei pagrįsti mokslinių tyrimų rezultatus, kad ji darytų sprendimus, remdamasi ne gandais, ne suinteresuotų grupių pametama dezinformacija, bet patikrintomis mokslo žiniomis ir išvadomis.
Tokia, mano manymu, mokslo komunikacijos vertė. Iš vienos pusės – labai spartus mokslo ir technologijų vystymasis bei žinių gausa. Bet gausa negarantuoja kokybės, tikro žinojimo. Šiuo metu pagrindinė komunikacijos funkcija – ne prigaminti kuo daugiau populiarios informacijos, kurioje eilinis žmogus galėtų tiesiog pasiklysti. Priešingai: komunikuoti tikslingai, ypatingai tose srityse, kurios svarbios visuomenei. Skiepai, vanduo, skalūnų dujos – galima rasti tokių pastarojo meto temų, kurios reikalaute reikalavo teisingos, mokslo žiniomis grįstos komunikacijos.
Pavyzdžiui, 2013 metų „Šlovės laboratorijos“ laimėtoja Violeta Araminaitė su labai subtiliu humoru įrodė, kad mokslas nepalaiko daugelio teiginių, remiantis kuriais vartotojams reklamuojant bandomas parduoti vanduo, kurio savybės nėra geresnės nei įprasto krano vandens.
Be kurio mokslo išradimo pats negalėtumėte gyventi?
Ryšiai ir komunikacija – tai visiškai naujas pasaulis. Man visiškai nesuvokiama, kaip dabar mano profesinėje veikloje būtų įmanoma eiti į biblioteką ir valandų valandas praleisti ten į korteles nurašinėjant straipsnių santrumpas, renkant informaciją. Dabar tą patį dalyką – informacijos paiešką – kuriam anksčiau kiekvieną mėnesį skirdavau po 4-5 darbo dienas, galiu padaryti per valandą, ir daug kokybiškiau: pasižiūrėti įvairiais aspektais, sužinoti, kiek ši tema įdomi kitiems tyrėjams, kurie dirba tavo srityje. Ryšiai ir komunikacija – tai absoliuti revoliucija.
Kita, mažiau pastebima, bet ne mažiau svarbi revoliucija – tai biomedicininiai tyrimai, diagnostikos, terapijos pasiekimai. Dabar apie žmogaus organizmą galima sužinoti tokių dalykų, apie kuriuos prieš 20-30 metų niekas net negalėjo pagalvoti. Pavyzdžiui, jau sukurta daugybė būdų prognozuoti, ar tam tikras vaistas tiks konkrečiam žmogui. Galima paaiškinti, kodėl vienam žmogui reikia vieno, o kitam – kito vaisto. Tiesa, šie pasiekimai dar nėra plačiai prasiskverbę į bendrą medicininę praktiką.
Tačiau su internetu buvo taip pat. Prisiminkime: internetas pasaulyje jau egzistavo 1992-1993 metais, bet mūsų aplinkoje jis buvo sunkiai prieinamas. 1995-1996 metais viskas pajudėjo į priekį, apie 2000-uosius jau beveik kiekvienas žmogus galėjo naudotis kompiuteriu, o dabar kompiuteris tapo lyg buitiniu prietaisu, nieko nebėra išskirtinio.
Manyčiau, kad medicinos laukia panaši revoliucija, be kurios mes visi negalėsime gyventi. Bus pradėti plačiai naudoti individualūs žmogaus sveikatos būsenos diagnostikos prietaisai, individualios terapijos. Žinoma, be gydytojų neapsieisime, bet informacija, kurią gydytojai galės gauti prieš svarbią intervenciją, bus tikrai nepalyginama.
Kuris mokslo atradimas Jums atrodo paslaptingiausias?
Vienas mistiškiausių pastarojo meto atradimų man yra Higso bozono egzistavimo įrodymas: dalelės, kurios lemia visų kitų dalelių Visatoje masę. Šie didieji fizikos atradimai tolsta nuo kasdienybės, tampa vis sunkiau suprantami žmonėms gatvėje, kurie neturi nieko bendro su ta specifine sritimi.
Būtent didieji fizikos atradimai, paaiškinantys pačią esmę – sąryšį tarp medžiagos ir energijos – man atrodo patys paslaptingiausi. Galbūt jie savo ruožtu užkoduoja didžiausią potencialą, proveržį. Šioje srityje irgi tikriausiai galime tikėtis naujos revoliucijos, bet tikrai ne kitais metais. Tai ateities kartų klausimas. Jei supranti, kaip veikia medžiaga, kaip veikia visata, tada atsiranda pačios didžiausios galimybės valdyti tuos procesus. Galbūt taip, o gal ir ne.
Kam mokslininkui reikalinga vaizduotė?
Mokslininkui, kaip ir menininkui, reikalinga fantazija. Aišku, mokslininkai to nevadina fantazija, bet tai iš esmės yra tas pats – įsivaizdavimas dalykų, kurių nėra. Pasaulio atkūrimas savo galvoje. Dažnai sukuriama tokių teorijų, padaroma tokių įžvalgų, kurios niekaip nesiremia to meto žiniomis apie pasaulį.
Galiu pateikti garsaus mokslininko Theodoro Grotthusso, gyvenusio ir dirbusio XVIII-XIX amžių sandūroje Šiaurės Lietuvoje, pavyzdį. Grotthussas, įkvėptas to meto Aleksandro Voltos ir Luidžio Galvanio eksperimentų su elektra, pasiūlė teoriją, paaiškinančią, kodėl vieni skysčiai praleidžia elektros srovę, o kiti nepraleidžia. Šis mokslininkas 1805 metais, nieko nežinodamas apie medžiagos sandarą, parašė monografiją, paaiškinančią laidumo mechanizmą. Tais laikais tik buvo žinoma, kad egzistuoja kažkokios dalelės, bet niekas jų nematė, apie jonus išvis niekas nekalbėjo.
Šią teoriją po 50 metų į miltus sumalė mūsų kaimynas švedas Svante Arrhenius. Jis įrodė, kad Grotthusso teorija yra neteisinga. Bet kai kurie šios teorijos elementai – idėja apie tai, kad krūvininkai gali būti kaip estafetė perduodami iš vienos molekulės į kitą – naudojami šiuolaikinėje biologijoje, biochemijoje, paaiškinant labai daug svarbių reiškinių.
Tad ir mūsų laikais mokslinėje literatūroje naudojamas terminas „Grotthusso mechanizmas“. Grotthusso! Savo gyvenime jis nieko nežinojo nei apie baltymus, nei apie jonus, kuriems taikomas jo mechanizmas. Bet jis turėjo tokią fantaziją, taip įsivaizdavo tą procesą, kad sukūrė modelį, ir po 200 metų visiškai kitose sistemose taikoma jo teorija ir jo vardu vadinamas krūvininkų judėjimo mechanizmas.
Galima sakyti, kad Grotthussas suklydo taikydamas savo teoriją tirpalams. Bet pasirodė, kad gamtoje egzistuoja kitos sistemos, kuriose jo sukurtas modelis puikiai tinka. Čia yra geriausias vaizduotės galios pavyzdys.
Ar galėtumėte vienu sakiniu paaiškinti savo mokslinių tyrinėjimų tikslą?
Vienu sakiniu visuomet labai sunku paaiškinti. Mes tyrinėjame savitvarkius procesus. Gamtoje vyksta tokie įdomūs dalykai: mažytės dalelės, molekulės, iš kurių sudarytas visas pasaulis, tam tikromis sąlygomis gali susitvarkyti,susiorganizuoti į kažką. Pavyzdys esame mes su jumis: esame surinkti iš molekulių. Šiaip molekulės laisvai plaukioja upėje, į nieką nesiorganizuoja, neturi formos. Bet tam tikromis sąlygomis molekulės susirenka į formą, audinius, ląsteles, įvairius kompleksus, į sudėtingas molekulines mašinas, kurių mes nematome.
Taigi, mūsų darbas yra suprasti, kas lemia savitvarką. Kodėl vienoje situacijoje tos pačios molekulės yra pasiskirsčiusios chaotiškai, išsibarsčiusios, o kitu atveju jos ima ir susirenka į krūvą ir pradeda veikti kaip organizmas?
Kaip Jūsų darbas laboratorijoje gali pagerinti paprasto žmogaus gyvenimą?
Labai svarbus klausimas. Būdamas jaunas šio klausimo sau neužduodavau. Aš maniau, kad mokslas neturi niekam tarnauti, panašiai kaip ir menas. Savo nuomonę pakeičiau dirbdamas Amerikoje. Kolegos pasakė „juk mokesčių mokėtojai moka tau atlyginimą: turi jiems paaiškint, ką tu darai“. Buvau atvažiavęs iš kitos kultūrinės terpės. Labai nustebau, kad amerikiečiai mokslininkai rūpinasi, ką eiliniai žmonės galvoja apie jų darbą.
Tuomet pirmą kartą apie tai pagalvojau ir supratau, kad mano darbas turi būti prasmingas. Pradėjau mąstyti, kiek mano darbo rezultatai bus reikalingi praėjus, pavyzdžiui, dešimčiai metų. Ar jie liks tik moksliniuose straipsniuose, ar kažkas juos panaudos? Tikriausiai kiekvienas mokslininkas galėtų patvirtinti, kad tai svarbu, kad mokslas kažkam turi būti reikalingas.
Konkrečiai mūsų darbe mes nagrinėjame savaiminį molekulių susirinkimą, kuris, deja, ne visuomet palankus gyviems organizmams. Gyvuose organizmuose, įskaitant ir žmogaus, vyksta įvairūs savitvarkos procesai – audinių, ląstelių atsiradimas. Bet kai kada molekulės ima ir sukvailioja: kai kurios baltymų molekulės susitvarko ne taip, kaip joms reikia. Tada prasideda labai daug bėdų. Pavyzdžiui,neurodegeneracinės ligos – iš jų baisiausia Alzheimerio liga – yra susijusios su netvarkiųjų baltymų savaiminiu susidarymu.
Molekulės, kurios šiaip jau turėtų būti gyvybiniame cikle, perdirbamos organizme, panaudojamos iš naujo, ima ir susirenka į tam tikrus darinius, kurie labai neigiamai veikia smegenų ląstelių funkcijas, pirmiausiai – neuronų, atsakingų už mūsų atmintį. Vėlesniuose etapuose tie savitvarkiai dariniai, vadinami betaamiloido dariniais, susirenka į netirpias sankaupas smegenyse. Tose vietose prasideda uždegimai, audinių apmirimas, ir, faktiškai, organizmo žūtis dėl smegenų veiklos nepakankamumo.
Mūsų darbas yra suprasti molekulinius principus, kodėl taip vyksta. Jeigu bent dalelę tų reiškinių suprasime, galėsime kiek galima anksčiau diagnozuoti tų darinių susidarymo pradžią. Galbūt supratę veiksnius galėsime juos kažkokiomis priemonėmis pakeisti – fizinio aktyvumo, cheminėmis priemonėmis, dietomis, procedūromis ar panašiai. Supratę mechanizmą galbūt galime tikėtis, kad mūsų sukauptos žinios galėtų prisidėti kuriant ir vaistines priemones – molekules, biomolekules, antikūnus, medžiagas, kurios galėtų pristabdyti tą procesą arba jį visai eliminuoti iš žmogaus organizmo.
Kita mūsų tyrimų sritis yra susijusi su bakteriniais toksinais, kurie irgi savaime susiorganizuoja tam tikromis sąlygomis ir pažeidžia kitą savitvarkį darinį – biologines ląstelių membranas. Čia mūsų darbas yra visiškai praktinis. Mes bandome sukurti diagnostikos testus, kurie leistų laboratorijose, taip pat ir nutolusiose nuo pagrindinių centrų, pavyzdžiui, kaimo laboratorijose, panaudojant nedidelius sensorius arba sensorių sistemas, galbūt sujungtas su išmaniaisiais telefonais, paėmus paciento išskyrų ar audinio mėginį, padaryti „ekspres testą“, ir atlikti bent pirminį galimos infekcijos vertinimą.
Tai gali būti susiję su tokiomis infekcijomis kaip gangrenos, kepenų pažeidimai, įvairios plaučių, kvėpavimo takų infekcijos, lytiškai plintančios ligos. Žodžiu, įvairiausi bendru principu veikiantys mikroorganizmai, kurie pažeidžia ląstelių membranas. Tos pažeidos pagrindu kuriame detektorius, mikroprietaisus, kurie galėtų būti integruojami su mobiliomis platformomis. Mūsų ambicijos kol kas nėra visiškai pakeisti diagnostikos sistemą. Kuriame priemonę, padėsiančią atlikti tyrimus specifinėmis sąlygomis, kai nėra galimybės prieiti prie visiškai įrengtos mikrobiologinės laboratorijos dideliuose centruose. Tai gali būti kaimo vietovės, ekspedicijos, karo veiksmų zonos.
Kada ir kodėl nusprendėte tapti mokslininku?
Labai tiksliai atsimenu momentą ir dieną, kai pasakiau, kad aš būsiu chemikas. Buvau šeštoje ar septintoje klasėje, karstėmės su draugais kieme, ir visi kalbėjo, kuo bus užaugę – vienas norėjo tapti muzikantu, kitas – dar kažkuo. Aš pasakiau, kad būsiu chemikas. Chemija man tada atrodė įdomi – kažkas dega, sprogsta, rūksta spalvoti dūmai...
Didelę įtaką apsisprendimui turėjo mano chemijos mokytojas J. Lagunavičius, šviesios atminties žmogus – labai įdomus, labai griežtas. Jis man liepė ateiti į chemijos būrelį, įtraukė į moksleivių olimpiadas. Jos mokslui suteikė varžybinio elemento, azarto. Atsimenu šitą jausmą.
Devintoje klasėje chemijos olimpiadoje laimėjau pirmąją vietą Lietuvoje. Tai suteikė labai didelį įkvėpimą. Mane nusiuntė į Baku vykusią Tarybų Sąjungos olimpiadą, o ten užėmiau antrąją vietą. Mano kelias vingiavo per varžybas – pradėjau kaip chemikas-sportininkas, „olimpiadininkas“. Lietuvoje ir pasaulyje daugelis „olimpiadininkų“ tapo garsiais mokslininkais.
Norėjau dirbti darbą, kuriame visą laiką sužinočiau ką nors naujo. Žmonės, kurie nori turėti akademinę laisvę, šiek tiek aukoja savo materialinę gerovę. Nors tikrai negalime skųstis. Dabar Lietuvoje mokslui yra aukso amžius. Niekados nebuvo tokio – nei sovietmečiu, nei po sovietmečio. Sąlygos tikrai yra labai geros. Aišku, reikia susitaikyti, kad mokslininkai, dirbantys pramonėje, apmokami geriau. Pramonė yra pramonė: jie gamina daiktus, iš jų mokesčių mes esame ir išlaikomi. Reikia susitaikyti su šiek tiek kuklesniu atlyginimui, bet kompensacijai mokslininkas gauna akademinę laisvę – laisvę pasirinkti savo tyrimų kryptį, vadinasi, savo gyvenimą.
„Šlovės laboratorija“ – tai tarptautinis konkursas, skirtas iškalbingiausiems mokslo talentams atrasti, kurie sugebėtų paprastai ir įdomiai atsakyti net ir į sudėtingiausius klausimus apie mokslą. Konkurse, kurį organizuoja Britų taryba, dalyvauja visi studentai ir jaunieji mokslininkai, atstovaujantys medicinos, fizinių ir technologijos mokslų sritis. Konkurso finalas vyks gegužės 24 d. 12 val. Nacionalinėje dailės galerijoje. Birželio 15 d. renginys bus rodomas TV kanalu „LRT Kultūra“. Daugiau informacijos gauti galima svetainėje www.famelab.lt.
