Elektroninis balsavimas yra viena iš priemonių, skirtų įtraukti piliečius į kasdienį valstybės valdymą. Pavyzdžiui, žmonės gali teikti ir pasirašyti peticijas internetu, teikti siūlymus, komentarus ir pastabas valstybės institucijoms dėl jų veiklos gerinimo, taip pat įvairiose platformose, tinklalapiuose ir forumuose reikšti savo nuomonę Vyriausybėje ar Seime svarstomais klausimais. Tokiu būdu į valstybės valdymo ir valdžios institucijų veiklą tiesiogiai įtraukiama visuomenė.
Per pastaruosius keletą metų daugelio Lietuvos valstybės institucijų darbas plėtojant elektroninės demokratijos priemones labai patobulėjo. Jas įdiegė ir dauguma Lietuvos savivaldybių. Vis dėlto būtina šios sistemos sąlyga – piliečiai turi būti aktyvūs ir savarankiški.
Elektroninis balsavimas susijęs su demokratiniais rinkimais. Tai balsavimas ne tik internetu, bet ir mobiliuoju telefonu arba rinkiminėje apylinkėje įrengtu elektroniniu aparatu. Pavyzdžiui, JAV rinkimuose jau nebebalsuojama metant rinkiminį biuletenį į urną, nors nebalsuojama ir internetu. Piliečiai rinkimų apylinkėje balsuoja atskiroje kabinoje naudodamiesi elektroniniu įrenginiu. Tad balsavimo rezultatai iškart matomi specialiame puslapyje. Tokia elektroninė balsavimo sistema taip pat naudojama Brazilijoje, Venesueloje, Indijoje ir kitur.
Estija – kol kas vienintelė pasaulyje valstybė, įvedusi visišką elektroninį balsavimą internetu, mobiliuoju telefonu ir apylinkėse. Kyla klausimas, kodėl tiek mažai valstybių naudojasi elektroniniu balsavimu? Juk priskirti savo balsą vienam ar kitam kandidatui prisijungus per, sakykime, internetinę bankininkystę būtų daug paprasčiau ir greičiau.
Viena iš priežasčių – informacinių sistemų saugumo užtikrinimas, kadangi egzistuoja sistemų nulaužimo galimybė, o saugumą užtikrinančios programos yra labai brangios. Vienas iš demokratijos principų – konfidencialumas. Norint užtikrinti, kad jokie asmenys negalėtų pasinaudoti sistemoje esančia informacija, reikia turėti daug išteklių bei įdėti daug darbo.
Vis dėlto Estijos pavyzdys rodo, kad tai padaryti įmanoma. Kaip šioje šalyje buvo sprendžiami saugumo klausimai? Visų pirma Estijoje į programos parengimą ir diegimą buvo įtraukti savanoriai IT studentai. Tokiu būdu buvo minimizuoti sistemos kūrimo kaštai. O konfidencialumas užtikrinamas ir balsų papirkinėjimas užkertamas paprasčiausiu būdu: kiekvienas pilietis gali balsuoti kelis kartus, tačiau skaičiuojamas tik paskutinysis balsas.
Ar elektroninis balsavimas Estijoje pasiteisino, dar nėra galutinai nuspręsta. Kaip ir į kiekvieną naujovę, žmonių požiūris į tokį būdą balsuoti ne iš karto buvo palankus, tačiau laikui bėgant jo populiarumas augo, o paskutiniuose rinkimuose internetu balsavo net ketvirtadalis rinkėjų. Bendras rinkėjų aktyvumas šalyje taip pat išaugo; nors tam įtakos galėjo turėti įvairūs veiksniai, elektroninis balsavimas buvo vienas iš jų.
Taigi rinkėjų aktyvumą didinti galima įvairiais būdais, įskaitant ir elektroninį balsavimą. Deja, nė vienas iš jų savaime nėra pakankamai veiksmingas. Norint spręsti šią problemą, reikia didinti visuomenės pilietiškumą, o kartu kryptingai plėtoti bei stiprinti įvairias elektroninės demokratijos priemones, taip pat skatinti įvairių internetinių platformų, forumų ir diskusijų portalų kūrimą. Šios priemonės padeda žmonėms geriau suprasti kandidatus, jų programas bei vertybes.
Lietuvoje jau veikia kelios internetinės platformos, skatinančios Lietuvos žmones dalyvauti politiniame gyvenime. Pavyzdžiui, svetainėje www.manobalsas.lt Lietuvos gyventojai gali palyginti savo politines pažiūras su prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose dalyvaujančių partijų bei kandidatų nuostatomis, o šiemet sukurta interaktyvi svetainė www.zinaukarenku.lt sudaro galimybę Lietuvos žmonėms tiesiogiai bendrauti su kandidatais.
Pasak Mortos Kazlauskaitės, iniciatyvinės grupės „Žinau, ką renku“ narės, demokratiškumo projektai internete patraukia nemažai interneto vartotojų, visų pirma jaunų žmonių.
„Virtualioje erdvėje, socialiniuose tinkluose politika tampa artimesnė jaunimui, todėl internetą būtina išnaudoti jaunimo aktyvumui rinkimuose ir apskritai pilietinei veiklai skatinti“, – įsitikinusi M. Kazlauskaitė.
Rokas Budrauskas ir Regina Barbšytė, iniciatyvinės grupės „Žinau, ką renku“ nariai