Pasiaukojantis mūsų daugelio mokytojų darbas šiandien, dvasinių ir materialinių nepriteklių sąlygomis, žinant, kad švietimas yra Lietuvos valstybės ateities garantas, - jam turėtų būti skirtas reikiamas ir ES politikų dėmesys. Ir ne tik Lietuvos, bet ir visų ES šalių švietimui. Vien naujausių knygų įsigijimas mokytojams ar geras vasaros poilsis po įtemptų mokslo metų, - tai nėra prabanga, o būtinybė.
Yra žinoma, kad ir daugelis mokinių tėvų pageidauja daugiau įvairių nemokamų ar pigesnių popamokinių pratybų, treniruočių savo atžaloms meno, sporto ir mokslo ar kultūrinėje užimtumo veikloje. Kiekvienas mokinys laukia vasaros stovyklavimo nuostabioje Lietuvos gamtoje, tačiau dabartinės stovyklavimo kainos neleidžia išsipildyti daugelio jų svajonėms. Jei jos būtų prieinamos visoms šeimoms, tai būtų gera paskata, deja, dažno vasaros metu nusikalstamumo prevencijai.
Ypač žemi kultūros darbuotojų atlyginimai taip pat stabdo Lietuvos pažangą. Kultūra plačiąja prasme laikoma viena svarbiausių ekonomikos progreso veiksnių. O efektyvi ekonomika savo ruožtu sukuria pagrindą mokslo, kultūros ir švietimo suklestėjimui. Lietuvos valstybė kiekvienais metais švietimui skiria virš keturių milijardų litų, o kultūros sferai - mažiau nė milijardą. Tad akivaizdu, kad lietuvybės išlaikymui reiktų kone dvigubos biudžetinės sumos. Kurgi būtų galima gauti šioms ir kitoms sritims reikalingų lėšų?
Europos socialdemokratai savo programoje yra suformulavę gražų ir kilnų visuotino užimtumo tikslą bei tam reikalingų progresinių mokesčių įvedimą. Tai dėl šių laikų kapitalo judrumo tėra įmanoma bendraeuropine ar net Jungtinių Tautų lygmens vieninga kairiųjų jėgų politika, kurią įgyvendinus prasidėtų ekonomikos augimas ir rastųsi daugiau lėšų, kaip ir suvaldžius šešėlinę ekonomiką. Tačiau visa tai yra pakankamai ilgas, sunkus ir komplikuotas kelias dėl daugelio priežasčių. Anksčiau ar vėliau jis vis vien bus įveiktas.
Kaip teigiama prof. B. Melniko monografijos „Ekonomikos modernizavimas: efektyvumo paieškos ir šiuolaikiniai prioritetai“ II tome, tūkstantis didžiausių pasaulio bankų valdo apie šimtą penkiasdešimt trilijonų JAV dolerių vertės turtą, o valdžių turtas vertinamas tik dviem - trim trilijonais JAV dolerių. Bankuose atsidūrę pinigai buvo sukaupti, pakėlus mokesčius visiems pirkėjams, kadangi, naikinant muitus, vyriausybės kompensavimui turėjo kelti mokesčius - tarp jų ir PVM, spausdinamus ant kiekvieno kasos čekio. Į tai nebūtų kreipiamas išskirtinis dėmesys, jei visos šitos lėšos būtų investuojamos į naujų darbo vietų kūrimą, verslo plėtimą ir technologinę pažangą. Deja, investicinis klimatas priklauso ne nuo daugelio žmonių poreikių, o nuo lūkesčių, apsprendžiamų ekonomikos prognozių, kurios anaiptol nėra itin optimistinės...
Kita vertus, pastaraisiais ekonomikos globalizacijos laikais yra įvykęs didžiojo kapitalo sukoncentravimas 150 didžiausių firmų, kurios valdo apie 40 procentų pasaulio turto. Pasaulio ekonomikos ekspertams kyla daug nerimo dėl didžiulės niekur neinvestuojamos pinigų masės. Ekspertai vadina dabartinę pasaulio ekonomiką depresine – stagnacine, nes net esant mažiausioms palūkanoms investicinis aktyvumas yra labai menkas. Apie tai metų pradžioje Lietuvos Respublikos Seime kalbėjo ir ES Komisaų tarybos departamento, atsakingo už euro įvedimą, vadovas Angel Bernard. Jis sakė, kad itin prastai šiuo požiūriu atrodo Ispanija, Portugalija.
Pagrindinę pasaulio raidos riziką - fiskalinės politikos nesuderinamumą konstatavo ir prie kasmečio Davoso pasaulio ekonomikos forumo senokai susibūrę Oksfordo ir kitų garsių universitetų profesūra, o taip pat ir Nobelio prizo ekonomikoje savininko J.Stiglitz prie Jungtinių Tautų suburtos 20 stipriausių pasaulio ekspertų komisijos žinomas raportas.
Vieningai įvedus kairiojo centro politinių jėgų propaguojamą aukštų mokesčių neinvestuojamam stambiam kapitalui politiką situacija kardinaliai pasikeistų. Tai netgi leistų šiek tiek sumažinti mokesčius vargingai gyvenantiems bei gaunantiems vidutines pajamas pagal lietuviškus standartus žmonėms. Tik tada automatiškai rastųsi lėšų kultūrai, švietimui, medicinai, mokslui ir visai socialinei sferai, didesnėms pensijoms ir algoms bei stipendijoms. Taipogi, apmokestinus neinvestuojamą kapitalą, rastųsi galimybė vaikų darželius, mokyklas ir kitas mokymo įstaigas bei visas ligonines aprūpinti vien ekologišku maistu.
Tad vieningai siekime europinės kultūros ir švietimo politikos permainų socialdemokratų kursu materialinės reikiamos žmonėms bazės sukūrimui ir užtikrinimui bei mūsų valstybės suklestėjimui – Lietuvos tapimui gerovės valstybe daugeliui jos gyventojų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!