Gaisro aplinkybėms nustatyti suburta komisija pateikė išvadas ir rekomendacijas, po kurių patvirtinimo rūkoriai aštuonis mėnesius per metus negalės rūkyti Kuršių nerijos miškuose, o, padidėjus gaisrų pavojui, miške žioplinėjančių poilsiautojų lauks padidinta administracinė atsakomybė.
Aplinkos viceministras Linas Jonauskas buvo šios komisijos pirmininkas ir anot jo, būtina didinti poilsiautojų atsakomybės jausmą Kuršių nerijos miškuose.
„Visi gaisrai Kuršių nerijoje kilo nuo žmogaus rankos, nesvarbu ar tai būtų nuorūka ar stiklo dužena, prabuvusi miške, kad ir 20 metų. Tai sukelia gaisrus. Nuo šiol, paskelbus padidintą gaisrų pavojų, miškais nebus galima praeiti, bet čia bėdos nėra – takais iki jūros vaikščioti galės“, – kalbėjo viceministras.
Iki šiol pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, už saugomų teritorijų režimo pažeidimą ir priešgaisrinės miškų apsaugos reikalavimų pažeidimus baudos siekė vos porą šimtų litų. Visgi, šios priemonės ne tik į miške žioplinėjančius poilsiautojus, bet ir į nelegaliai saugomosiose vietose įsikūrusius stovyklautojus.
„Visa tai dėl tokių, kurie įsigudrina net draustinio teritorijoje pasistatyti palapines, miegoti, ir net laužus deginti“, – sakė L. Jonauskas.
Spartins kirtimus
Sumažinti pavojų neužteks vien kontrolės. Bandoma ir sumažinti prielaidas kilti gaisrams.
Prieš pusantro šimtmečio sodintos kalnapušės paseno. Jų mediena perdžiuvo, o dėl dažnėjančių sausrų nukritę spygliai ir sausa žolė miško lyg nubarstyta paraku. Dėl to jau praeitais metais prasidėjo miško rekonstrukcijos darbai. Slenkantį smėlį turėjusios sulaikyti kalnapušės kertamos, o jų vietoje sodinamos paprastos pušys ir kitos, jaunos kalnapušės.
Pirmąjį šių darbų etapą ketintą baigti 2020 metais, o kiek laiko užtruks visa rekonstrukcija – niekas tiksliai negalėjo prognozuoti. Anot viceministro, darbus reikia spartinti.
„Mes siūlome trejus metus intensyvinti darbus ir padvigubinti miško rekonstrukcijos apimtis. Taip pat siūlome peržiūrėti patį miškotvarkos projektą. Gal tada jis baigsis greičiau, o ne per 20-30 metų“, – sakė komisijos pirmininkas.
Efektyvesnę miškų priežiūrą ir gaisrų prevenciją nuo šiol užtikrins urėdijos. Iš Kuršių nerijos nacionalinio parko globos urėdams bus perduoti miškai.
„Miškininkai yra profesionalai. Prieš kelerius metus būtent Lietuvos miškai buvo pripažinti geriausiai tvarkomi visame pasaulyje. Nematau priežasčių kodėl jie neturėtų jų prižiūrėti. Aišku, valstybinės įmonės neuždirbs, bet kalba eina apie tai, kad miškai būtų prižiūrimi profesionalų“, – kalbėjo viceministras.
Komisija siūlė ne tik keisti, griauti ir bausti, bet ir paskatinti paskutinį gaisrą gesinusius žmones, ne tik gaisrininkus, bet ir privačių įmonių darbuotojus, laisva valia prisidėjusius kovojanti su ugnimi.
„Paskatinimas dar neįvyko, bet mano žiniomis jis bus birželio pradžioje, per aplinkosaugininkų dieną. Žmonės nei turėjo, nei privalėjo gesinti gaisrą, o dirbo, stumdė buldozeriais ugnies užtvaras. Jie padarė didelį darbą ir ne tik ministras, bet ir visa Lietuva jiems dėkinga“, – sakė L. Jonauskas.
Žala gamtai nesuskaičiuojama
Gaisrai skaudūs ne tik Kuršių nerijos gamta besižavintiems poilsiautojams. Ugnis daro žalą gamtai, kurią atstatyti gali prireikti dešimtmečių. Ir miškai dega ne tik visų mylimoje Neringoje.
Miškų gaisrai ne tik sunaikina medieną, o dūmai, smalkės ir tonos suodžių patekusių į atmosferą tesudaro mažą žalos dalį gamtai.
Degant miškams nakinama miško gyvybė, gyvūnų buveinės ir ištisos ekosistemos. Apdegusioje miško paklotėje žūva vabalai, ropliai, paukščių lizdai, pažeidžiama grybiena. Apdegusiuose medžiuose įsiveisia kenkėjai ir po to plinta po visą mišką.
Taip pat skurdinama dirva, didėja vėjo ir vandens erozija. Jei gaisrai išplinta į durpynus, tada jau kenčia ir žmonės. Kelių metrų storio degantis durpių sluoksnis gali sukelti smogą, kuris atsiliepia dažno žmogaus sveikatai.