Gegužės 14 d. dabartinis EK pirmininkas Jose Manuelis Barroso pristatė antrą knygos, kurioje pasakojama 1973–1986 m. EK istorija, dalį, rašo „Euractiv“.
Buvo pasinaudota puikia proga ir per 13-ame pagrindinio EK „Barlaymont“ pastato aukšte surengtą ceremonija atskleista viena iš didžiausių ES istorijos paslapčių. Išskirtiniausiu pasakojimu tapo 1957 m. Romos sutarties pasirašymo istorija. Šioje ceremonijoje dalyvavo gausus iškilių pokario Europos integracijos istorijos veikėjų būrys, tarp kurių buvo ir garbaus amžiaus sulaukę ankstesni eurokomisarai, tokie kaip 1919 m. gimęs Jeano Monneto administracijos vadovas bei vienas iš ES įkūrėjų Jeanas Ramieras.
Ek dirbanti mokslininkė Karine Auriol Romos sutarties pasirašymo istoriją apibūdino taip:
„Belgijos vyriausybės valdininkas buvo paskirtas asmeniu, atsakingu už EEB steigimo sutarties pasirašymą Romoje. Po ką tik pasibaigusių derybų dėl šios sutarties, įvykusių buvusiame Val Duchesse vienuolyne Briuselyje, valdininkas įdėjo į traukinį spausdinimo mašinėles, dokumentus ir mimeografus ir įsėdo į tą traukinį pats.
Tačiau traukiniui pasiekus Šveicarijos sieną, pareigūnas išgirdo garsą, panašų į tą, kuris pasigirsta, kai atskiriami vagonai. Jis išbėgo iš traukinio ir pamatė, jog atskiriamas būtent jo vagonas.
Valdininkui buvo paaiškinta, jog keleivius ir krovinius gabenantiems traukiniams neleidžiama vienu metu įvažiuoti į Šveicarijos teritoriją. Jam neliko nieko kito kaip tik susitaikyti su tuo, kad jo bagažas buvo gabenama skitu traukiniu.
Tačiau tai buvo tik nemalonumų pradžia. Pasiekus Italijos pasienį valdininko buvo pareikalauta patiekti svarbius sertifikatus su visais būtinais antspaudais. Po ilgų įtikinėjimų mėginant paaiškinti Italijos pareigūnams vykdomos misijos reikšmingumą, pagaliau išimties tvarka jam buvo leista tęsti kelionę, tačiau tada paaiškėjo, kad nepavyksta rasti jo gabenamo krovinio. Po ilgai trukusių paieškų galiausiai krovinys buvo rastas ir kelionė tęsiasi. Tačiau Milane valdininko bagažas ir vėl pametamas. Galų gale Belgijos valdininkui kartu su visu gabentu bagažu pavyko atvykti į Romą, tačiau buvo prarasta nemažai laiko.
Jam atvykus į ceremonijos vietą, kilo dar viena problema, kuri šį kartą buvo susijusi su mimeografais. Teko atsisakyti planų surinkti šiuos aparatus patalpoje, kur turėjo įvykti ceremonija, dėl ten buvusių Rubenso freskų. Mimeografai skleidžia rašalą visomis kryptimis, o galimybės perdažyti Rubenso freskas niekas aptarti nė neketino.
Taigi Romos sutarties tekstas buvo pradėtas rašyti rūsyje. Siekiant kompensuoti prarastą laiką buvo nusamdyti italai studentai, tačiau po dviejų dienų jie surengė streiką. Tada buvo nuspręsta pakviesti sekretorius iš Liuksemburgo, tačiau dėl to buvo sugaišta dar daugiau laiko.
Kai galiausiai dokumentas buvo paruoštas, dėl drėgmės popierius sušlapo buvo nuspręsta jį išdėlioti ant grindų bei palikti nakčiai išdžiūti.
Į patalpas, kur buvo džiovinamas dokumentas, už sutarties pasirašymą atsakingas valdininkas sugrįžo tik kitą rytą. Tačiau jo laukė siaubingas siurprizas: patalpas tvarkiusios valytojos pamanė, kad ant grindų išdėlioti popieriai – tai šiukšlės, todėl juos, įskaitant ir originalą, išmėtė, todėl buvo neįmanoma padaryti naujų dokumento kopijų.
Kadangi neliko kitos išeities, buvo nuspręsta valstybių ir vyriausybių vadovams duoti pasirašyti lapą, ant kurio buvo surašytos jų pavardės, tačiau nebuvo pateiktas joks realus dokumentas.
Ceremonijos organizatoriai nebuvo sunerimę, kad pasirašantys vadovai gali suprasti suktybę, nes buvo įsitikinę, jog tokiu atveju šie saugotų paslaptį. Tačiau tam, kad šios gudrybės nepastebėtų žurnalistai, po pasirašymo dokumentas buvo iš karto patalpintas ir užrakintas kitoje patalpoje.
K. Auriol patikino, kad tokio pobūdžio istorijos būtinos tam, kad būtų išskaidytas mitas, jog dabartinis eurointegracijos procesas daug sudėtingesnis nei buvo anksčiau. Iš tiesų, anot jos, Europos istorija visada susijusi su krizių sprendimu. K. Auriol pridūrė, jog tokios istorijos būtinos ir mito apie ES įkūrėjus humanizavimui.
J. M. Barroso pareiškė, kad jau kreipėsi į atitinkamas institucijas, kad būtų inicijuotas knygos, kurioje bus apimta EK istorija nuo 1986 iki 2000 m., parengimas. Jis nepagailėjo pagyrų šios knygos autoriams bei prisipažino, kad jo indėlis į šios knygos išleidimą – tai viršelio nuotraukos parinkimas: ant EK istorijos viršelio patalpinta nuotrauka, kurioje užfiksuotas pirmasis 1986 m. gegužės 29 d. įvykęs ES vėliavos pakėlimas prie „Berlaymont“ pastato. Šioje nuotraukoje užfiksuotas ir buvęs EK pirmininkas Jacquesas Delorsas. Po ilgai trukusių diskusijų, 1985 m. ES institucijos priėmė sprendimą , o Europos Tarybos vėliava tapo ES simboliu.