Ministras pasakojo, kad šiuo metu ministerija jau ištobulino bausmių mechanizmą. Numestas paprasčiausias plastikinis maišelis gali kainuoti penkis šimtus litų, o tinklas ežere ar upėje – dešimtis tūkstančių, tačiau ne visada yra kam teršėjus fiksuoti.
Ministro įsitikinimu, brakonieriai ir teršėjai turi nuolat jausti, kad bus pagauti ir nubausti, tačiau tam trūksta resursų. Lietuvoje yra 60 savivaldybių ir tik 64 gyvosios gamtos inspektoriai. Jiems neįmanoma vieniems susitvarkyti.
„Ką reiškia vienas inspektorius Molėtų ar Zarasų savivaldybėje? Kiek ten miškų ir kiek ežerų. Čia yra nesąmonė vieniems susitvarkyti“, – retoriškai klausė ministras.
Ministerija pradėjo koordinuoti veikla su kitomis institucijomis. Ne per seniausiai miškininkams suteikti gyvosios gamtos inspektorių teisės stabdyti ir tikrinti įtartinus automobilius bet kuriuo paros metu ir bausti pažeidėjus, tačiau pajėgų niekada nebus per mažai.
„Mes maksimaliai didiname neetatinių inspektorių tinklą. Pakvietėme ir toliau kviečiame įvairius visuomenės grupių lyderius – Seimo narius, olimpiečius, kultūros žmones, merus ir administracijų direktorius. Norėjome, kad plėstųsi ratas visuose visuomenės sluoksniuose ir daug kas sutiko“, – pasakojo ministras.
Paprastas žmogus, pamatęs pažeidėją, greičiausiai gali būti pasiųstas pasimokyti Pietų Amerikos geografijos, o pažeidėjas, koks tai būtų – brakonierius ar teršėjas, toliau tęs savo pradėtą darbą. Žinoma, visada galima skambinti bendruoju pagalbos telefonu, bet kol atvyks pareigūnai, pažeidėjo ir pėdos gali ataušti.
Tuo tarpu neetatiniai inspektoriai gali pareikalauti pažeidėjo tapatybės, surašyti protokolą. Taip pat neetatiniai inspektoriai gali dalyvauti įvairiuose reiduose. Skirtumas tik vienas – neetatiniai inspektoriai negali priiminėti sprendimų.
Etatiniams inspektoriams lieka ištirti pažeidimą, pakviesti liudininkus ir priimti sprendimą.
Anot ministro, kiekvieno neetatinio inspektoriaus aktyvumas priklauso nuo jo paties. Vieni būna daugiau, kiti mažiau aktyvūs, bet suteiktas pažymėjimas vis tiek įpareigoja nepraeiti pro šalį.
Tapti neetatiniu inspektoriumi paprasčiau nei gauti vairuotojo pažymėjimą. Tereikia kreiptis į kurį nors regiono aplinkos apsaugos departamentą, parašyti prašymą, kad nori būti neetatinis inspektorius, išklausyti teisinių žinių kursą ir išlaikyti egzaminą.
Visgi, ministras pripažįsta, kad ir kiek didintum pajėgas, to gali neužtekti kol patys žmonės nenustos teršti, niokoti gamtą ir resursus.
„Neužteks pristatyti kontrolierių ant kiekvieno kampo. Reikia perlaužti žmonių mentalitetą, kad negalima šiukšlinti ir brakonieriauti“, – kalbėjo V. Mazuronis.