Žmogaus esybė – egoizmas („Ego“ yra lotyniškas „Aš“ atitikmuo; „ašizmas“ neskamba, tad vartojamas „egoizmas“), t.y. elgesys orientuotas į save, ko tikslas yra ego padidinimas, išgyvenant malonumą. Žmogus visada siekia išgyventi malonumą – pradedant nuo mamos krūties čiulpimo, vaikystės žaidimų kieme iki verslo idėjų įgyvendinimo suaugus.
Dažniausiai šeimą sukuria du egoistai – vyras ir moteris; būna ir daugiau, tarkim, kada jau vienas iš sutuoktinių turi vaiką – trys egoistai; jauna šeima gyvena kartu su tėvais – keturi egoistai; o galbūt šeima gyvena su tėvais, seneliais, seserimis, broliais ir t.t. – penki, šeši egoistai. Jeigu žmogus, kurdamas šeimą nesusimąsto ir neaptaria su kitu/kitais, kam šeima jam reikalinga, tai tokiose juridinėse šeimose dažni konfliktai, nes kiekvienas šeimos narys „antklodę tems į savo pusę“ (konfliktai nebūtinai turi reikštis kasdien ir iškarto, kadangi žmogus renkasi tą žmogų, kuris padeda tenkinti jo norus).
Idealus šeimos kūrimas - tai perėjimas į naują malonumo išgyvenimo lygmenį – tai malonumo išgyvenimas dėl kito šeimos nario malonių pojūčių. Tokia būsena/elgesys yra meilė. Įsivaizduokite: mano elgesys orientuotas į tai, kad kitas šeimos narys patirtų malonumą, aš nuo to „kaifuoju“; kito šeimos nario elgesys taip pat orientuotas, kad kitas (tuo kitu galiu būti ir aš) patirtų malonumą; trečiojo, ketvirtojo, penktojo ir kt. elgesys taip pat orientuotas ne į savęs tenkinimą, bet į kitus šeimos narius. Tokioje šeimoje malonumo išgyvenimo poreikis patenkinamas visiems, bet ne gudrumu ar jėga, o bendradarbiaujant. Tokia šeima – tai vienas didelis „Aš“ (Ego), o ne kova daug „aš“ vienoje teritorijoje.
Žinomas, talentingas gydytojas, psichologas Alfred Adler nustatė gyvenimo uždavinį – žengti pirmyn, atsikratant galios siekio ir ugdant bendrystės jausmą. Kitoks elgesys yra neurotiškas. Puikioje knygoje lietuvių kalba „Apie nervingąjį charakterį“ autorius rašo: „Geras tikros, laisvos nuo neurotiškų tendencijų meilės kriterijus būtų toks: ar žmogus pakenčia ir net palaiko tai, kad kitas jaučiasi reikšmingas. Tai retai pasitaiko. Kaip tik lyčių santykiams bemaž reguliariai būdinga tikrinanti, smalsaujanti, nepatikli, įnoringa ir savanaudiška tendencija, nuolat griaunanti mylintį buvimą greta. Nuolatinis noras imti, o ne duoti“.
O koks tikslas Jūsų šeimos? Jeigu pamąsčius suvoksite, kad šeima - tai patogus būdas pasiekti savo asmeninių tikslų, tai būtina pasikeisti arba pakeisti savo socialinį statusą (čia aš turiu omenyje sąžiningus ir drąsius žmones).
Žmogus yra pastanga būti žmogumi. Šią pastangą žmogus turi realizuoti nuolat ir dabartyje, t.y. čia ir dabar. Neturi prasmės vakarykščios pastangos ar rytojaus pažadai, tik čia ir dabar. Nagrinėdamas žmogų Friedrich Nietzsche sušuko – „žmogus gi tuščiaviduris!“, nustatęs dabartinio pasaulio fenomeną – minios žmogų, neatsakingą žmogų, t.y. tokį, kuris gali gyventi nedėdamas pastangų darbui su savimi – pastangų, kurių dėka žmogus gimsta antrą kartą, pastangų, kurias Rene Descartes ir daugelis kitų filosofų vadino antruoju gimimu, turint omenyje, kad po pirmojo gimimo gyvena kūnas, o žmonės gyvena po antrojo gimimo.
Čia tiks nedidelis nukrypimas: psichologinių tekstų supratimui, kaip pastebėjo filosofas Merab Mamardašvili (įkvėptas Renė Descartes‘o), būtina būti kilniaširdžiu. Kilniaširdiškumas - tai prielaida, kad gali būti kažkas kita nei aš ir kad negalima reikalauti, jog pasaulis atitiktų mano išsivystymo lygį, mano įsivaizdavimą, mano norus ir mano mintis. Pasaulis yra kur kas didesnis/svarbesnis už žmogų ir iš žmogaus reikalauja jį priimti t.y. kilniaširdiškumo.
Kilniaširdiškumas – tai kilni širdis. O kilni širdis, tai širdis sugebanti patalpinti/priimti Kitą. Friedrich Nietzsche pritaria sakydamas – „Žmogumi galima būti tik įveikus savyje tai, kas „žmogiška, labai žmogiška“. „Esmė ne tame, ko mes laukiame iš gyvenimo, bet ko jis laukia iš mūsų“ (žymus psichoterapeutas, logoterapijos metodo kūrėjas Viktor Frankl).
Taigi, šeima - tai vieningas organizmas. Bet būna, kad šeimos narys elgiasi kitaip: pavyzdžiui, piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja kitus narkotikus, skiria laiką, dėmesį ir kitus resursus kitai moteriai/vyrui ir t.t. Aš parekomenduosiu Jums vieną iš strategijų šeimos vienovei išlaikyti.
Pirmas veiksmas. Žmogus - kalbanti būtybė. Per parą mes kalbame daug protingo, taip pat daug tuščio, bereikalingo, dažnai daug kritikuojame, liežuvaujame, ne mažiau tą patį darome kompiuteryje ir t.t., bet išreikšti žodžiais, ką jaučiame artimiesiems dažnai nenorime. Nors taip lengva pasakyti, ką aš dabar jaučiu, žmogus renkasi žaidimą „Atspėk“, demonstruodamas nuoskaudą, nekalbėdamas, žaisdamas agresyvesnius žaidimus ir t.t.
Taigi, pasakojame „žmogui, kuriančiam problemas“ apie savo jausmus: „žinai, aš jaučiuosi ....“, „kaip tu manai ar tai gerai?“, „tau malonu, kad aš taip jaučiuosi?“, „kaip tu tai pakomentuosi?“, „ką darysime?“ ir kt. Ir jeigu tas, kam skirti šie žodžiai, žmogus protingas, ir Jūs, šeima, jam vertybė, tai bus priimtas sprendimas ir įgyvendintas. Jeigu pašnekėjote, nusprendėte ir niekas nesikeičia, tai atliekame antrą veiksmą – vaidmenų žaidimą.
Vaidmenų žaidimas - tai šeimos sueiga (visų tų, kurie gyvena kartu, o taip pat tų, su kuriais Jūs su malonumu leidžiate laiką – kažkas iš giminių, draugų, kolegų, kaimynų ir kt.) ir situacijos vaidinimas, keičiantis socialiniais vaidmenimis, t.y. probleminio, priklausomo, neištikimo ir t.t. žmogaus vaidmenį vaidina/išgyvena tas, kuris kenčia nuo jo ir atvirkščiai - „kenčiančio“ vaidmenį vaidina/išgyvena „kaltasis“.
Visi kiti dalyvaujantys vaidina save - verbalizuoja savo jausmus ir mintis. Pageidaujant jie taip pat gali vaidinti „kenčiančio“ ir „kaltojo“ vaidmenis. Vaidmenų žaidime, palyginus su jausmų verbalizavimu, giliau patiriama tai, apie ką kalbėjau pradžioje - ,,... patrauk mane veiksmui – ir aš suprasiu“. Taip pat šiame metode pasireiškia toks fenomenas kaip šeimos vienybė, kuris daro stiprią psichokorekcinę įtaką ,,kaltajam“.
Jeigu atsitiko taip, kad žmogus daug ką pajuto, įsisąmonino, bet nepasikeitė, tai laikas trečiajam veiksmui. Jis vadinasi - „prie slenksčio“. Statome kėdę prie įėjimo durų egoistui ir pasakome jam, kad „tu mums reikalingas ... (toks...) ir atėjo laikas apsispręsti – arba tu su šeima, arba be. Pasėdėk, pamąstyk ir mes laukiame tavo sprendimo“. Nesėkmės atveju toliau turi sekti veiksmas, kitaip žmogus supras, kad viskas tik žodžiai ir nepasikeis – skyrybos, „lagaminas už durų“, spynos pakeitimas, juridinis problemos sprendimas...
Svarbiausia, atminkite, kad Jūsų tikslas – vieninga šeima, vienas didelis ir funkcionalus „Aš“. Kaip sakė K.D. Ušinskij, „Galima nuolat kovoti su blogiu, o galima didinti gėrį“. Nefunkcionalioje šeimoje pastovi „kova su blogiu“, o funkcionalioje šeimoje – pastovus „gėrio didinimas“. Pasirinkti - žmogui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!