Tuo įsitikinusi 27 metų tarptautinės teisės specialistė Gintarė Eidimtaitė, dirbanti Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO).
Praaugo tėvynės galimybes
Apie rinkimus į Europos Parlamentą ji sako pripažįstanti, kad balsuoti reikia. Vis dėlto jai aišku ir tai, kodėl jos bendraamžiams šie rinkimai ne tokie jau ir svarbūs: didžiai daliai Europos politikų jaunimo interesai nelabai terūpi. Ypač Europos kairiosiomis partijomis patikėję jauni europiečiai esą įsitikinę, kad jaunimą jos tiesiog išdavė.
Jau kuris laikas į Lietuvą mergina atvyksta geriausiu atveju dusyk per metus. Savo 1992-aisiais gimusią seserį vadina „laisvės vaikų“ kartos žmogumi – šios kartos vaikinai ir merginos į Lietuvą žiūri gal ir pragmatiškai, tačiau jaučia jai daug meilės.
G. Eidimtaitė – netipiškas jauno žmogaus pavyzdys. Politika ji domisi mažiausiai kelis kartus daugiau nei dauguma jos amžiaus vaikinų ir merginų Europoje. Iš Lietuvos ji išvyko ne todėl, kad jai čia buvo blogaiJi tiesiog praaugo Lietuvos galimybes. Merginos gabumai ir smalsumas jai atskleidė kitus gyvenimo ir veiklos mastelius bei geografiją.
Prieš dešimtmetį – daug žadanti moksleivė, įvairiausių sričių konkursų nugalėtoja, teisybės ieškotoja, nuolat besišypsanti mokytojų ir bičiulių numylėtinė, Mažeikiuose žinomų verslininkų duktė.
Šiandien G. Eidimtaitė – JTO būstinės Ženevoje humanitarinės pagalbos korpuso darbuotoja.
Imigracija išgelbės nuo senėjimo
Kai laimėjus konkursą jai buvo pasiūlyta dvejus metus kartu su rinktiniais pasaulio moksleiviais pasimokyti Italijos koledže („United World College of the Adriatic“), Gintarei buvo vos septyniolika. 2009-aisiais ji baigė tarptautinių santykių ir politikos mokslų bakalauro studijas Jungtinėje Karalystėje, vėliau – tarptautinės teisės magistrantūros studijas Ispanijoje.
Teikė teisinę pagalbą pabėgėliams, imigrantams, prekybos žmonėmis aukoms ir asmenims be pilietybės Barselonoje. Vėliau dirbo tarptautinėje žmogaus teisių gynimo organizacijoje Briuselyje, kartu su JTO misija – Pietų Sudane. Per šį mokslų, kelionių ir misijų dešimtmetį jos draugas ispanas iš stomatologo išaugo į genetikos srityje dirbantį mokslininką. Šiandien jis šalia savo širdies draugės Ženevoje. Jam – 30 metų. Iš dalies tik jis, nors ir nieko nereikalaudamas, yra priežastis, kodėl Gintarė kuriam laikui atidėjo savo aistrą dirbti Afrikoje ar Azijoje.
„Tai, kad žmonės gali keliauti, imigracija, mano įsitikinimu, galiausiai yra geras dalykas šaliai, kuri tuos emigrantus priima. Kiek man teko susidurti su pabėgėliais ar su imigrantais, nesu sutikusi žmogaus, kuris, viską palikęs, siektų vykti į Europą ir gyventi iš pašalpų. Mano patirtis ta, kad vadinamieji ekonominiai migrantai į Europą ir Ameriką, Braziliją ar Pietų Afriką važiuoja tam, kad ten gali laisviau kurti, dirbti ir augti, arba todėl, kad nori dirbti ir pagerinti savo ir savo vaikų gyvenimą. Nors neidealizuoju ir nesakau, kad visi jie geri žmonės, bet man atrodo, kad imigracija suteikia šalims daug energijos, naujų idėjų ir išteklių. Elementarios ekonominės analizės rodo, kad išsivysčiusioms pasaulio šalims reikia ne tk inžinierių, mokslininkų ar informatikų, bet ir mažiau specializuotų darbuotojų, kurie gali rūpintis ligoniais ir seneliais, šluoti gatves, dirbti restoranuose ir statybose“, – įsitikinusi G. Eidimtaitė.
Jos manymu, Europai reikia žmonių, kurie sugebėti pradėti smulkius verslus, dirbtų darbus, kurių europiečiai dirbti nebenori. Jei tas poreikis būtų oficialiai pripažintas ir priimtas, galbūt tie 23 tūkst. žmonių, kurie mirė bandydami nelegaliai pasiekti Europos Sąjungos šalis nuo 2000-ųjų, dabar būtų gyvi.
„Mums reikia įvairaus plauko žmonių ir specialistų. Jie atvažiuoja ne tik su profesijos žiniomis, bet ir su kultūriniu bagažu. Tereikia atsikratyti baimės, kad šis kultūrinis bagažas užgoš mūsų kultūrą. Kad ir kaip mus gąsdintų žiniasklaida ir politikai, man atrodo, kad imigracija Europai yra ne tik pozityvus dalykas, bet ir tai, kas mus galiausiai išgelbės nuo senėjimo, stagnacijos. Tiesiog reikia suprasti, kad mes neturime kito pasirinkimo ir kad galime sukurti naują Europos kartą, nebijodami, kad ji atrodys spalvingiau“, – sakė mergina.
Patriotizmas – kintanti sąvoka
Anot G. Eidimtaitės, mums visiems dažnai pritrūksta perspektyvos. Juk žmonės per amžius kraustėsi iš vienų kraštų į kitus, o būti lietuviu prieš šimtą ar tūkstantį metų nebuvo tas pats, kas juo būti šiandien.
„To proceso negalime sustabdyti – tiesiog galime įžvelgti visam pasauliui naudingų pozityvių dalykų arba galime gyventi baimėje ar susikaustę bei kurti susiskaldžiusias visuomenes. Tokiu atveju žmonės gyventų baimėje, patirtų diskriminaciją, o orumo ir laisvės, kuriais mes taip didžiavomės, liktų vis mažiau“,– kalbėjo mergina.
Ji tvirtino tikinti„laisvės vaikų“ karta – pakeliavę po pasaulį jie grįžta į Lietuvą. Tai šiandien universitetus baigiantys žmonės.
„Patriotizmas – terminas, kuris šiuo metu daug sudėtingesnis nei prieš dvidešimt penkerius metus. Manau, kad esu patriotė. Bet nesu tokia pat patriotė, kokie kelerius metus iš eilės kovo 11-ąją žygiuoja Vilniaus Gedimino prospektu ir kurie save irgi vadina patriotais ar tautininkais. Žmonių, kurie jaučiasi patriotais, patriotizmas dabar yra labai plati sąvoka. Manau, jį nepaprastai sunku apibrėžti“, – taip savo savijautą bei santykį su Lietuva apibūdino JTO darbuotoja.
Anot G. Eidimtaitės, tereikia, kad susigulėtų tie vadinamieji patriotizmo klausimai, kad sugebėtume rasti naujų, platesnių pilietiškumo išraiškų. Save ji vadina optimiste: mato, kiek toli nueita. Tereikia laiko ir labai daug kantrybės.
„Neturime nustoti apie tai kalbėję, neturime prarasti energijos. Tikiu, kad ta Lietuva, kurią matys mano vaikai ir anūkai, labai skirsis nuo tos, kurią matome dabar“, – kalbėjo G. Eidimtaitė. Ji prisiminė, kokį šiurpą jai įvarė reakcija į pirmąsias homoseksualų eitynes Lietuvoje ir kaip ją ramino bičiulis Ispanijoje: prieš keturiasdešimt metų musijo šalies moterys negalėjo atsidaryti banko sąskaitos, bet, štai, pažiūrėk, kaip jie gyvena dabar.
Europa atsidūrė kryžkelėje
Dirbdama Barselonoje ji prisiklausė įvairiausių žmonių istorijų. Išmoko, kad žmogui kur kas labiau padeda profesionali pagalba nei gailestis. Net ir žiauriausios jos klientų istorijos kartu buvo ir išgyvenimo, atsparumo, žmogiškumo pavyzdžiai.
Kita Barselonos laikotarpio patirtis – tai, ką ji vadina mūsų visų dviveidiškumu. Yra šalių, tautų ar nelaimių, kurios, mūsų, europiečių, suvokimu, yra vertos empatijos, finansinės pagalbos ir garsių antraščių žiniasklaidoje, o kitos – ne.
„Mūsų vaizduotėje Europa ir europiečiai įsitvirtino, kad taiyra šviesos, žmogaus teisių apsaugos ir demokratijos žiburys. Žinoma, turime kuo džiaugtis ir didžiuotis. Tačiau slaptieji CŽV kalėjimai, prieglobsčio ir migracijos politika bei diskriminuojamos romų bendruomenės yra vos keli pavyzdžiai, rodantys, kad Europa nėra tobula. Kiti – ne europiečiai – toje vaizduotėje yra mažiau civilizuoti, mažiau verti, mažiau nusipelnę. Priespauda, karas ir kančios už Europos ribų mums nelabai rūpi, kaip nelabai rūpi ir tų, kurie atvykę iš už Europos ribų, nužmoginimas“, – sakė G. Eidimtaitė.
Savo kailiu ji patyrė tai, ką vadina pavojinga tendencija Europoje. „Esu optimistė, tačiau galvoju, kad Europa jau kuris laikas stovi kryžkelėje. Labai daug baimės dėl permainų, susijusių su migracija, kultūriniais pokyčiais, globalizacija, naujomis technologijomis. O juk šie pokyčiai Europai nėra nauji, tik labiau išsiplėtę geografiškai. Į Europą atvyksta žmonių, kurie atrodo kitaip nei mūsų europietiškoje autochtoninėje vizijoje. Manau, kad ta baimė yra labai pavojinga. Pavojuje yra didelė dalis mūsų, europiečių, po Antrojo pasaulinio karo pasiektų laimėjimų žmogaus teisių, demokratijos srityje, žmogaus orumo samprata“, – tvirtino mergina.
Anot jos, nemažai europiečių iš esmės mano, kad tik kai kurie žmonės turi teisę gyventi oriai. O juk teisę oriai gyventi, nebūti kankinami ar diskriminuojami turi visi žmonės. Nemažai žmonių mano, kad Europos laisvės jausmą ir laimėjimus kažkas puola iš išorės. Tačiau jai atrodo, kad tai griaunama iš vidaus.
Neapykantos priežastis – neaiški
„Esame dviveidžiai: nesugebame solidarizuotis prieš keisčiausius, baisiausius, bjauriausius dalykus, kurie vyksta kažkur pasaulyje. Įsivaizduojame, kad pasistatę pakankamai aukštas Europos tvirtovės sienas, išlaikysime savo gyvenimo standartus ir didžios Europos svajonę. Manau, kad tai nepaprastai pavojinga. Europa gali materialiai, dvasiškai ir kultūriškai praturtėti, išlaikydama savo laisvės ir orumo principus, nors vizualiai ji atrodytų kitaip. Kitu atveju ji gali labai pasikeisti – toliau krypti į populizmą arba padėtį, kai vis daugiau čia gyvenančių žmonių jausis diskriminuojami, ne visi jausis oriai ir laisvai“, – apie pavojus Europai kalbėjo tarptautinės teisės specialistė.
Lietuvoje, kur minėtos problemos dar nėra tokios aktualios, G. Eidimtaitės manymu – geras laikas apie tai pagalvoti. Ateina metas, kai Lietuvoje ne tik bus žmonių, kuriuos išgirsime kitaip kalbant autobuse, bet bus nemažai tokių, kurie kitaip ir atrodys.
„Labai nenorėčiau, kad Lietuvoje kada nors būtų tokių problemų, kokias išgyveno kai kurios Europos valstybės – jose atsirado pirmos ir antros klasės piliečiai. Turėtume mokytis iš valstybių, kurios turi geriausią patirtį. Be to, turime suprasti, kad pokyčiai neišvengiami“, – sakė mergina.
Ji taip pat priminė, kad Lietuvoje dar yra nemažai lietuvių, neturinčių jokios bendravimo su kitaip atrodančiais užsieniečiais patirties. Tačiau jau yra lietuvių, kurie patiria diskriminaciją, gyvendami mažesniuose Didžiosios Britanijos miestuose, nors ten dirba ir sąžiningai moka mokesčius.
„Iš kur randasi toji neapykanta kitataučiams? Būtų įdomu sužinoti. Kai apie savo draugą pasakiau savo prosenelei, ji prisiminė dvidešimtaisiais metais mačiusi italų: „Tokios jų akys! Nenuostabu, kad vieną įsimylėjai.“ Taip kalbėjo žmogus, kuriam buvo beveik šimtas metų, kuris buvo Sibire, o Lietuvoje nebuvo pasiekęs net Vilniaus. Mano bočius irgi sako: man nesvarbu, kaip žmogus atrodo ir iš kur jis: jeigu jis mane gerbia, ir š jį gerbiu“, – prisiminė G. Eidimtaitė.
Stebino nužmoginimo atvejai
Darbo Barselonoje metu ją stebindavę įvairūs nužmoginimo atvejai. Nuostabu buvę ir tai, ką mamos ir tėčiai gali padaryti dėl savo vaikų, jų naujo gyvenimo, savo šalies ar savo bendruomenių, savo pačių išgyvenimo – kaip jie gali rizikuoti. Tai merginai buvusi didžiulė pamoka, atskaitos taškas ir gyvenimo paspirtis.
„Tai nebuvo kova vien už egzistenciją. Daug žmonių, kuriuos sutikau, būtų galėję egzistuoti ten, iš kur atvykę. Viena maždaug 50 metų moteris iš Šiaurės Afrikos, lesbietė, galėjo savo šalyje egzistuoti: prievarta ištekėti, turėti vaikų. Tačiau ji pamilo kitą žmogų ir nutarė dėl savo meilės kovoti. Po to, kai kaimynai ją užpuolė ir bandė perpjauti gerklę, ji išgyveno per stebuklą: sėdo į mažą valtelę ir, rizikuodama savo gyvybe, jūra pasiekė Europą. Dabar ji gyvena su vėliau į Kataloniją atvažiavusia partnere, dirba ligoninėje ir iš naujo kuria gyvenimą. Namus jai primena didžiulis randas ant kaklo. Tai – tik viena iš kovos už orumą, laisvę, kovos prieš žmogaus vergystę istorija”, – pasakojo mergina.
JTO darbuotojai kartais atrodo, kad įvairios kovos už laisvę ir orumą istorijos geriau suvokiamos ne jos bendraamžiams, o vyresniosios kartos tautiečiams, kurie mena tremties, KGB persekiojimų laikus. Baisiausia, jos požiūriu, tai, kad tai Europoje vyko taip neseniai ir kad vyksta pasaulyje iki šių dienų.
„Mes, europiečiai – norime to ar nenorime – šiame pasaulio vyksme dalyvaujame. Nes pasaulis šiais laikais yra labai susitraukęs, sąlyčiai yra kasdieniai. Tarkim, telefonų, kuriuose naudojame, gamybai naudojami mineralai, kurie išgaunami konfliktų zonose. Kiekvieno mūsų gerovė vienaip ar kitaip susijusi su visu pasauliu. Artėjant Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiui ir matant tai, kas vyksta Sirijoje, man labai norėtųsi matyti daugiau solidarumo“, – kalbėjo mergina.
Politikams jaunimas neįdomus
Rinkimai į Europos Parlamentą jai labai svarbūs. Ji visada balsuoja. Rinkdamasi ištiria, ką kandidatai kalba ir kaip planuoja dirbti jai rūpinčiais klausimais.
„Aš šimtu procentų už tai, kad žmonės balsuotų, nes esu demokratija tikintis žmogus. Žinau, kodėl mes visi turime balsuoti. Tačiau matau, kad visoje Europoje dauguma politinių partijų ir struktūrų yra atitrūkę nuo jaunimo reikalų. Tai tapo aišku, kai jaunimas pabandė dalyvauti įvairiuose socialiniuose judėjimuose prieš porą metų. Tie žmonės jautėsi išduoti sistemos, išduoti savo tėvų ir mokytojų, kurie nuo mažens jiems sakė, kad, jei gerai mokysis ir stengsis, gerovė jiems bus užtikrinta. Vakarų Europoje užaugo tarsi karta kartoje, kuri tikrai tiki, kad yra nusipelniusi gyventi geriau. Šie žmonės mato neteisybę ir netiki dabar egzistuojančia politine santvarka. Jie mato, kad toji santvarka nesprendžia jiems opių problemų ir todėl ieško alternatyvių būdų, kaip dalyvauti politikoje, užuot balsavus“, – taip jaunimo pasyvumą vertina G. Eidimtaitė.
Negalima esą vienašališkai kaltinti jaunų žmonių, kad jie nesidomi politika. Jos manymu, tiesiog yra labai nedaug politikų, kuriems aktualu turėti išsilavinusių, jais besidominčių ir jiems savo interesus patikinčių žmonių elektoratą.
Taip, Europa – senstantis kontinentas, todėl toks jos ir elektoratas. Tačiau, pasak merginos, turi būti rasta kokių nors kūrybiškesnių būdų, kaip tą jaunimą į politinį gyvenimą įtraukti. Yra visokių būdų, tereikia noro. „Aišku, konservatyviosios partijos niekada neturėjo didelio intereso tai padaryti, o progresyvesnėms partijoms pritrūko kūrybiškumo“, – pastebi G. Eidimtaitė.
Pasisekė gimti geromis aplinkybėmis
Aktyviai politika besidominti mergina ir jos draugas gyvenimo laikotarpį Šveicarijos mieste juokaudami lygina su ramiu ir gražiu senos poros gyvenimu. „Po Afrikos man čia atrodė nuobodu. Ženeva nėra Londonas, Barselona ar Briuselis. Tai labai ramus miestas. Čia reikia atrasti tuos dalykus, kuriuos tau gali pasiūlyti būtent ši vieta. Pirmiausia – nuostabi gamta, geras oras ir ta ramybė“, – prisipažino mergina.
Darbą ji pėstute pasiekia per dešimt minučių. Po darbo mėgsta pasportuoti – kartais bėgioja ar plaukioja baseine. Mėgsta su draugu patys pasigaminti ką nors skanaus. Savaitgalį dažniausiai priima svečius – paprastai kas nors svečiuojasi, tada neišvengiamai gaminamas maistas, daug užkandžiaujama, vaikščiojama ir kalbamasi.
Dažnai keliaujama į kalnus – jie visiškai šalia.
„Pernelyg planuoti, dirbant tokį darbą, kaip mano, neįmanoma“, – sakė mergina. Po Ženevos ji norėtų važiuoti kur nors arčiau tų žmonių, su kuriais ji dabar dirba – į Afriką ar Aziją. Jei tokia galimybė atsirastų, būtų svarstoma. Vaikų auginimas kol kas atidedamas. Dar bus laiko.
„Kiek teko patirti, žiūrint iš šalies – moterys, siekdamos karjeros, susiduria su specifinėmis problemomis. Vaikus auginti ir tai suderinti su aukštais profesiniais siekiais yra sudėtinga. Ir tai ne moterų, o sistemos problema. Viena vertus, visuomenė nori, kad žmonės turėtų vaikų, kita vertus – reikalauja, kad tie vaikai atsirastų ir užaugtų stebuklingai, be rūpesčių. Tai įmanoma tik kompromisų būdu, lygiagrečiai dirbant poroje. Man nuo mažens buvo sakoma, kad ateis tokia diena, kai turėsiu pasirinkti tarp šeimos ir karjeros. Tačiau tie perspėjimai nesiderino su nuolat matomais stiprių, aktyvių ir profesinėje srityje daug pasiekusių moterų pavyzdžiais, kurių arčiausias – mano mama. Suderinti galima viską, ypač kai žiedas ant piršto nėra didžiausia gyvenimo svajonė. Vis dėlto tai nėra lengva“, – dalijosi savo mintimis JTO darbuotoja.
Solidarumas su tais, kurie negali tiek rizikuoti, kiek ji, neleidžia G. Eidimtaitei ištarti žodžio „prisitaikėliai“. Tuo tarpu jos patriotizmas jai neleidžia jai tikėti, kad žmogų didžiu ar geresniu padaro tai, kad jo protėviai kažkada seniai kažką pasiekė. Prisimena: jei būtų gimusi Afganistane ar Somalyje, nebūtų lankiusi mokyklos, gyventų visiškai kitokį gyvenimą. Arba: jei nebūtų subyrėjusi Sovietų Sąjunga, nedirbtų savo svajonių darbo, nekeliautų po pasaulį.
Žino, kad jai tiesiog pasisekė: gimė atitinkamu laikotarpiu, atitinkamoje šalyje, viduriniosios klasės šeimoje, dėl to galėjusi mokytis, keliauti, naudotis internetu.