Liūdna, jog būtent taip susipažinau su susvetimėjimo jausmu, dėl kurio netgi galėčiau kaltinti savotišką studentiškąją globalizaciją, kai įvairių mokyklų absolventai suvaromi į tą patį universitetą ar kolegiją, kurios minioje išnyksta kaip kažkada mokykloje buvusios išskirtinės asmenybės, supilkėja, tampa tik eiliniais beveidės švietimo sistemos sraigteliais.
Susipažinau su jausmu, kai iki tol ne vienus metus vidurinio mokslo įstaigose žlugdytas jauno žmogaus kūrybingumas, iniciatyvumas, žinių troškimas ir naivus tikėjimas gėriu bei taika patiria dar vieną, jau beveik triuškinantį smūgį. Susipažinau su tuo begaliniu nusivylimu ir skausmu, kurį patyriau pirmoje paskaitoje išgirdęs profesoriaus žodžius „Universitete jūs ne mokysitės, o studijuosite“ ir pamatęs pateiktą literatūros sąrašą.
Ar gali gležna jauno žmogaus psichika atlaikyti spaudimą perskaityti 950 puslapių „Konstitucinės teisės“ vadovėlį? Ar kažkas suteikė profesoriams, docentams, lektoriams ir asistentams reikalauti iš mūsų, studentų, sveikam žmogui net teoriškai nepasiekiamo žinių lygio? Ar kažkas suteikė teisę šiems studento sąmonės gniuždytojams kalbėti apie kažkokią ten akademinę etiką ir neleisti naudotis telefonu egzaminų metu?
Skaudina vyraujanti įtarinėjimo atmosfera. Nesuprantama kodėl dėstytojas mano, jog išsitraukęs mobilųjį telefoną egzamino metu aš bandau nusirašinėti. Nemalonu, kad gavau jau ne vieną „skolą“ už tai, kad egzamino metu norėjau tiesiog atnaujinti savo būseną „Facebook” ar įkelti naują nuotrauką į „Instagram”. Ką tas profesorius gali išmanyti apie telefono naudojimo galimybes, jeigu pas jį tik senas 3GS modelis su prieštvanine iOS 4, kurioje dar net nėra net iCloud, o apie iTunes ir Spotify jis, ko gero, nėra net girdėjęs?
Ne kartą per pertraukas rūkydami apie tai kalbėjome su grupiokais. Ir 99 proc. aplinkinių jaučiasi taip pat. Gniuždančiai sistemai pritaria tik akiniuoti ir spuoguoti moksliukai, kurie kala per dienas ir paskui neduoda nusirašyti. Tokius mes su gailesčiu vadiname „nolaiferiais“.
Vis pyktis, pavydas, reikalavimai studentams. Mokykis, suprask, atsakyk, išspręsk testą, ateik į paskaitą, pasiruošk seminarui... O kur studijavimo džiaugsmas?
Kodėl turiu kalti krūvą dalykų, kurių man niekada neprireiks, o jeigu prireiks, tai ir išmoksiu? Ar už tokias sąlygas moku pinigus? Ar moku pinigus už pamokymus, jog studijos yra sunkus darbas, kad mokslo šaknys karčios o vaisiai ten kažkokie? Kada gi pagaliau bus suprasta, kad tai nešiuolaikiška, nemodernu, neįkvepia?! Jau seniai laikas pradėti žiūrėti į priekį, keisti savo požiūrio kryptį iš vakar į rytojų.
O kiek vertas dėstytojų ir darbuotojų pavydas, kai studentas atvažiuoja su geresne mašina nei dėstytojo... Argi aš kaltas, kad kiti nemoka normaliai atidarinėti durelių ir esu priverstas statyti savo automobilį per dvi vietas, kad neapdaužytų šonų? Kam dėl to bumbėti? Ir apskritai, kodėl savo bolidą turiu statyti bendroje stovėjimo aikštelėje kartu su moksliukų puvėkais? Argi negalima padaryti normalios, atskiros, dengtos mašinų stovėjimo aikštelės, kurioje automobilius galėtų statyti normalūs, už studijas mokantys studentai? Siūlote važinėti viešuoju transportu? Na jau ne!
Kad kas rytą gadinčiausi nuotaiką dėl siaubingų autobusų, nemalonių keleivių ir sužvėrėjusių kontrolierių? Niekada gyvenime nelipsiu į viešąjį transportą. Aš mėgstu rafinuotą komfortą, šildomas sėdynes ir gaivų odos kvapą salone, tad viešasis transportas tiesiog ne man.
Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje studijų nėra. Yra tik priespauda, gniuždymas, tyčiojimasis iš studentų.
Tikrai linkiu visiems, galvojantiems stoti į universitetą Lietuvoje, pagalvoti. Gal geriau važiuoti studijuoti į Daniją, Vokietiją, Šveicariją ar kokią kitą vakarų šalį, kurioje tokių dalykų nė iš tolo nesurasi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!