Ne už ilgo prasidedanti brandos egzaminų sesija vieniems abiturientams yra diena, kurios jie baisiai nelaukia, nes supranta, kad 12 metų riba, kai jie su savo gyvenimais nieko neveikė, jau tuoj bus prieita, o kiti supranta, kad jau tuoj jie turės tą dokumentą, kurį nunešus į tam tikrą vietą jie anglų arba lietuvių kalba išgirs: „Sveikas atvykęs į mūsų universitetą“. Tiek vieną, tiek kitą kategoriją abiturientų vienija tai, kad jų širdyse tvyro didesnis ar mažesnis jaudulys, vienus vedantis į depresiją, o kitiems motyvaciją pakeliantis iki dangaus.
Aš nesu psichologas, bet tiek pats baigęs mokyklą, tiek bendraudamas su kitais abiturientais aš įžvelgiu bendrą panašumą – egzaminai dažnam asocijuojasi su kažkuo nemaloniu, pavyzdžiui, vartais į pragarą, prie kurių stovi velniai su heroiną vartojančių narkomanų fotografijom ir kiekvienam užeinančiam kartoja: „Žiūrėk, jie irgi neišlaikė egzaminų“.
Toks įspūdis susidaro dėl to, kad paskutinius keletą metų abiturientas buvo gąsdinamas egzaminais, kurie, jei bus neišlaikyti, dažniausiu atveju sugadins abituriento gyvenimą. Abiturientas to nenori. Abiturientas bijo. Gaila, kad abiturientas dar nežino, kad nėra čia ko bijot, nes dažniausiai tokias baimes kelia kokia nors mokytoja(-as), įsakymu direktorės(-ius), kurie nori, kad jų mokyklos reitingai būtų bent TOP 30, bei užsikabinti prie savo mokyklos pavadinimo medalį „prestižinė“.
Jei mokykla turės medalį „prestižinė“, tai daugiau jaunų mamų „Supermamos“ forume padiskutuos apie „prestižinę“ mokyklą ir savo snarglių penktokėlį atves būtent į tą mokyklą, kuri turi tą medalį. Tada mokinio krepšeliai nenustos plaukti ir mokyklos direktorė galės toliau važinėti kiekvienais metais vis nauju, lizinginiu visureigiu.
Ką toliau daro prigąsdintas abiturientas? Jeigu abiturientui nėra visiškai nusispjaut ant savo gyvenimo jis paima į rankas knygą ir supranta, kad per egzaminą gali pakliūti absoliučiai bet koks klausimas iš tos knygos ir jis į jį negalės atsakyti. Abiturientas to nenori. Abiturientas panikuoja. Gaila, kad abiturientas dar nežino, kad nėra čia ko panikuoti, nes egzamine niekas neklaus, su kiek vyru permiegojo Napoleonas Bonapartas arba kodėl Čingischanas ant kojos nešiojo rankų darbo, baobabo medžio, senovės graikų deivės Heros skulptūrėlę.
Temoms, kuriomis klausinėjama egzamine, pasiruošti visus metus buvo skiriamos pamokos, į kurias tereikėjo ateiti. Jei abiturientas jose nebuvo, tai vadinasi, jam nelabai ir svarbūs buvo tie egzaminai. Daugybę jaudulio prideda ir tai, kad abiturientas galvoja, kad visas jo gyvenimas dabar stovi ant kortos ir jeigu jis neišlaikys egzaminų, tai visos durys jam užsidarys. Bet po metų abiturientas supras, kad taip nėra ir kad jis turi piktybiškai norėti neišlaikyti egzamino, būti susitaręs su kažkuo, kad egzamino dieną, 9.30 val. ryte jam paskambintų dėl perėjimo pas kitą mobiliojo ryšio operatorių, ir neišsijungti telefono arba dieną prieš tai beviltiškai prisigerti ir į egzaminą neateit, kad jo neišlaikytų. Visais kitais atvejais jam užteks atsakyti į porą „Ar tu gudresnis už penktoką?“ lygio klausimų ir brandos atestatas - jau jo kišenėj.
Taigi, abituriente, tavo trijų valandų trukmės išbandymas, kurio tu bijai ir dėl kurio dabar verki visam pasauliui, tave skatina pasidaryti išvadas. Išvadas apie tai, kad tu užaugai šiltnamio sąlygomis, nepratęs prie minimaliausių stresinių situacijų ir tai tau gyvenime trukdys.
Trukdys ieškant darbo, siekiant savo tikslų ir įgyvendinant savo svajones. Todėl atsikratyk šios ydos ir nustok verkti dėl savo sunkumų, dėl to, kad tau valandą reikia paskaityti knygą, nes greičiausiai įstojęs į savo geidžiamą universitetą atsidursi tokioje situacijoje, kai toms pačioms trims valandoms turėsi laiko tik pusę metų. Ką darysi tada?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis, baimėmis, patirtimi apie egzaminus ir abiturientų bėdas? Tai galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: