- Kaip keliais žodžiais įvardintumėte Australiją, kurią pažinote šios kelionės metu?
- Ji didelė. Labai didelė. Joje gyvenantys žmonės yra toli, bet viskuo, kas vyksta pasaulyje labai domisi. Jie vietoje pripučiamų čiužinių į paplūdimį nešasi banglentes, eina iš proto dėl vyrų juokingomis, aptemtomis aprangomis žaidžiančių australietišką futbolą ir į hamburgerius deda burokėlius. Dar jie pusryčiams valgo keistas mieles, baruose nepalieka arbatpinigių ir nešioja raktų pakabukus su džiovinais kengūrų kiaušais. Ir pašnibždomis kalba, kad ryklių šioje šalyje yra visur. Net dykumoje. Žodžiu – nuostabi, linksma šalis.
- Kaip vertintumėte šią kelionę kitų jūsų jau apturėtų kelionių kontekste, jei sumuotumėte (ne)įgyvendintus lūkesčius, patirtus nuostolius, sukauptą įspūdžių bagažą ir pan?
- Per daug sudėtingas klausimas mano dar namo negrįžusioms smegenims. Jūs turėjote galvoje – ar man patiko? Taip. Žinoma. Net labai. Aišku, kaip visuomet, viskas vyko kiek kitaip, nei planavom. Jei atvirai – gerokai kitaip. Buvo liūdinančių dalykų, tačiau jie virto netikėtais, džiuginančiais siurprizais. Kad ir kuriuo keliu bepasuktume mes visuomet randame įdomiausių žmonių ir keisčiausių dalykų.
- Kokį nuotykį, kurį apturėjote Australijoje, pasakosite dar ir savo anūkams?
- Mano anūkai mano istorijų neklausys, jiems rūpės kiti dalykai. Ir bus visiškai teisūs. Technologijų amžius juos įtrauks. Aš sėdėsiu kokiame sename, oldskūliniame bare. Kampe, ten kur tamsiau. Turėsiu savo bokalą, bet neturėsiu pinigų. Retkarčiais, kas nors mane atpažinęs, grynai iš gailesčio pavaišins alumi. O aš tada pradėsiu pasakoti šimtus kartų girdėtas, gerokai jau pagražintas istorijas. Netrukus, netekę kantrybės gerieji baro klientai, pavargę nuo pigių bajerių, nebūtų dalykų ir nesuprantamo vapėjimo, bei kartkartėmis pasigirstančio mano paties juoko, nupirks dar vieną gėrimą vien tik tam, kad užsičiaupčiau. Va. Graži senatvė, ar ne? Man visai patiktų.
- Koks įvykis jums pareikalavo daugiausiai nervų?
- Aš šiaip labai nervuotas. Visą laiką dėl ko nors nervuojuosi. Dėl vaikų, darbo, mylimos futbolo komandos, draugo, kuris mano nuomone daro nesamones, valdininkų, feisbuko rašytojų, blogų vairuotojų, valdžios bukumo. O kai visa laiką esi nervuotas, tai nelabai supranti, kas nervuoja labiau, nes nervuoja viskas. Aš net miegodamas nervuojuosi.
- Ar sunku aklimatizuotis grįžus namo po ilgos kelionės? Turbūt visiems smalsu, kokių lauktuvių namiškiams (o gal ir sau) parsivežėte?
- Namiškiai mane išleidžia į keliones su sąlyga, kad ką nors gaus. Ir magnetukais čia neprasisuksi. Vežu drabužius, avalynę, brangenybes. Jei galėčiau, vežčiau baldus. Dar man patiktų parsigabenti keletą senų mašinų, o šį kartą norėjau labai gražaus kengūros skeleto ir vintažinio kemperio. Netilpo.
- Sakoma, kad po gerų atostogų reikia dar vienų atostogų. Ar sutinkate su tuo? Jūsų kelionių projektai yra labiau poilsis ar darbas?
- Aš su viskuo sutinku. Ir visa laiką atostogauju. O tose kelionėse tai mes, aišku, kad atostogaujam. Juk ko dar važiuot į užsienį? Gulim, valgom, tada dar pagulim, pavairuojam snausdami, vėl pavalgom. Būna pasikalbam, bet nedaug. Nėra apie ką. Tai jau kai pabosta grįžtam. Nes reikia atostogų. Vasarą greičiausiai atostogausiu.
