Pirmiausia, kaip detektyvų fanatas aš noriu vieno – intrigos. Man neįdomu niekas kitas. Čia žanras, kur pagal kiekvieno skaitytojo proto laipsnį reikia intrigos. Aštrios, įtraukiančios, nepaleidžiančios – aš sutinku, kad manimi manipuliuotų, nes noriu pailsėti po darbų, noriu malonumo, noriu tiesiog skaityti ir negalvoti „o kas čia tarp eilučių“. Racionalizacijos užtenka ir kitur. Velniop ją!
Toks žanras – ir jis geras. Jei sugebi užburti, žanro ribos greitai nusitrina ir paaiškėja, kad Johno Fowleso „Magas“ yra viskas, ko reikia detektyvui. Magija. Literatūra.
Pradedu pirmą kartą skaityti išgirtą, jau visų išliaupsintą Jo Nesbo romaną „Nemezidė“ ir suprantu – bandoma kopijuoti amerikiečius, siekiant sutelkti dėmesį į smulkmenas, visiškai nebandant kapstytis po žmogaus psichiką. Kas nei gerai, nei blogai, ne ten iš viso esmė.
Banko apiplėšimas. Svarbi kiekviena sekundė. Kažkas turėtų užkabinti. Mirtis. Bet tai jau girdėta, tai jau skaityta, aš tingiu vardinti filmus: nuo „Chaoso“ iki „Žmogaus viduje“ – galima visą litaniją skelti. Tema jau išsemta. Todėl intriguoti velniškai sunku. O dar niekas neįtikina. Apiplėšti banką tiek pat realu, kiek bent truputį proto turinčiam Lietuvos valdininkui neapiplėšti Lietuvos. Kai visos sąlygos tam yra, nes nėra sistemos tuos valdininkus nubausti. Niekas specialiai netiria valdininkų veiklos, jei konkurentai neįskundžia. Bankų sauga, bent truputį suvokiantiems reikalą: milijonas saugos lygių. Jei ką nors vogčiau – bankas būtų paskutinėje vietoje. Rizika, palyginus su pelnu, per didelė. Kaip ir prekiauti su Rusija.
Bet nors Jo Nesbo žiba stiliaus grakštumu, detalių aprašais ir t.t., man skaitant knygą tai negelbsti. Nes vis tiek neįdomu. Čia trūksta kažko tokio, po ko mes sakome „trūksta žodžių“. Taip, čia geriau už Amerikos gigantus Michaellą Connelly ar labiausiai pervertintą Patricią Cornwel, bet pasiimkite Fredericką Forsythą ir suprasite, kur yra intriga. Burtai, magija - literatūra prasideda nuo idėjų. Forsytho idėja romane „Kobra“ sunaikinti kokaino mafiją atrodo beprotiška, kol ji vis labiau reali ir tu tiesiog (su)geri tekstą, net negalvodamas, kiek tai iš tiesų realu. Tu pagautas ir išmaudytas. Toks ir yra mago, tikro rašytojo, tikslas – triukas. Kai viena realybė (gyvenimiška, buitiška) pakeičiama kita – literatūra.
Koks skirtumas, kad kokaino neįmanoma sunaikinti žinant bent kelis dalykus apie narkomafiją, „Kobroje“ daugiau mažiau niekur nenuslystama su logika. Ir būtent Forsythą Wall Street Journal įvardijo kaip vieną geriausių šių dienų trilerių rašytojų pasaulyje. Ir jie buvo teisūs.
Jo Nesbo – devintas vanduo nuo kisieliaus. Geriau už, tarkim, super žvaigždę Harlaną Cobeną, tačiau toli iki super meistrų – Johno Katzenbacho, Lietuvoje net nežinomo Jonathano Kellermano ar jau minėto Fostytho.
Jis, Nesbo, mano manymu, vidutiniokas. Taikosi į vidutinę masę – ne tuos, kurie skaito Aleksandrą Marininą ar Tess Gerritsen – dvi didžiausias grafomanes pasaulyje, bet ir ne į tuos, kurie įkąstų Umberto Eco ar Arturo Perez-Reverte romanus. U. Eco šedevras „Fuko švytuoklė“ gali būti drąsiai lyginamas su Reverte‘s „Flamandų meistro paveikslu“, o Nesbo – tai Davidas Baldacci. Geriau nei Lee Childas, bet... Perskaitei kaip laikraštį, ir viskas (...). Tik Baldacci ne visur, bet dažnai žiba tuo, kad sugeba sudominti. O Nesbo bent jau „Nemezidėje“ – ne.
Kaip apie tokius rašytojus sako viena lietuvių rašytoja – vietoj mezgimo. Taip, labai taiklu. Jei nemoki megzti – tai skaityk Nesbo. Jis nėra banalus, pigus, bet tai nėra tas „o, Dieve!”. Tik mes visi ieškome kažko „O, Dieve!”, jei neieškome vidutiniškumo.
Pabaigai - tokio Lietuvoje irgi nelabai gerai žinomo Keno Folletto romano „Balta baimė“ įspūdžiai. Pradėjau skaityti rašytoją, kuriam gyvam stato paminklus, ir, kaip baisu, jis man pasirodė per ne lyg banalus. Mečiau tą knygą. Kelias dienas neskaičiau. Bet man buvo įdomu – kaip ten bus toliau, ar tikrai taip, o gal ne. Knyga pagavo mane. Ji nei gerai parašyta, nei kažkuo ypatinga. Vėl čiupau. Ir jau nepaleidau. Likau sužavėtas. Tai - vienas geriausių detektyvų pasaulyje. Visiškai neintelektualus, visiškai naivus, visiškai perdėtas. Bet jame yra kažkas, ko net kitose to paties autoriaus knygose nė su „osramu“ neradau.
Taip jau būna. Literatūra. Meilė. Gyvenimas. Nereikia stengtis visko racionalizuoti. Man patiko, kad „Baltoje baimėje“ yra pasakos elementų, gražių šeimos scenų, vaikų paaugliškos draugystės-meilės ir džentelmeniškumo, niekšiškumo. Jis lengvas. Bet jei reikėtų sakyti, kokia buvo lengviausia ir geriausia detektyvinė knyga – tai būtų Folletto „Balta baimė“.
O Nesbo nori būti kietas amerikietis – ir pripila daug detalių. Kam? Kam ta buitis literatūroje? (...).
Gyvenimas ir taip - vien detalės. Nuo jų bloga. Reikia sekti pasakas. Apie idealus. Idėjas. Apie tai, kas daugiau už detales. Už charakterius. Už viską. Reikia mitų, dievų, demonų, kažko daugiau. Reikia lįsti į žmogų, ne chirurgiškai – ir žiūrėti, ar ten yra psiche, tai, ko tarsi ir neliko „tarp stiliaus detalių“. Dabar visur toks gyvenimo kodas – būti užkoduotam paviršiaus. Nei gerai, nei blogai, bet ne ten iš viso esmė.
Literatūra yra mistika, mitas, o ne gerai sukurtas produktas, skirtas patenkinti intelektualą, bet neprašauti ir su kritikais, ir su tais, kurie tiesiog nori atrodyti skaitantys protingai.
Gal kitos Nesbo knygos geresnės – aš jų neskaitysiu. Talentas užuodžiamas. Net iš Marininos romanų aš prisimenu daug detalių, kažko specifiško. Seniai skaičiau, o atsimenu: kažkas, maždaug, atnešk mineralinio iš kiosko, gal net rusišku žargonu. Tai buvo keista. Nes originalu. Atsimenu, jos veikėja svarstė apie meilę. Kažkas buvo pavogta iš rusų klasikos. Paprastas romanas, o nepamiršti. Nes aš ilgai galvojau: iš ko ji vogė? Nusprendžiamus, kad iš Ivano Bunino. Apie tai, kaip rauni meilę, o ji tik dar labiau stiprėja. Nors apie tai rašė visi, kas rašė genialiai. Sunku atsekti.
Jo Nesbo yra puikus prekiautojas, bet, manau, blogas rašytojas. Jis – tos coelho/murakami generacijos vaisius (...). Kai skaitau, aš kiekvienoje situacijoje matau vagystę blogąja prasme, nes nesugebėta įpinti, o, atrodo, plikai nupilta, – tas banko plėšimas, tas pagrindinis detektyvas Hūlė, tos nuvalkiotos scenos. Panašu, aš tai seniai šimtą kartų skaičiau ir mačiau. Ačiū, nereikia.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!