Bandysiu įvardinti septynias didžiausias sritis, kuriose klesti socialinis neteisingumas. Ir tai yra sritys, kurias reikėtų keisti, o ne tik stovėti ir žiūrėti, kaip šalia mūsų veši neteisybė. Taip neturi būti! Ir visam kam pakeisti revoliucijos nereikia. Tereikia pradėti gyventi ir dirbti sąžiningai.
Moterys vis dar viena pažeidžiamiausių socialinių grupių
Socialinis neteisingumas visų grožiu pasireiškia tuomet, kai kalbame apie moteris. Socialinė lyčių nelygybė egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tačiau visame pasaulyje situacija sparčiai gerėja, o mes neišnaudojame visų galimybių, kurias turime, kad keistumėm situaciją ir savo šalyje.
„Situacija yra tokia, kad žiūrint paviršutiniškai, žmonės rėkia: prezidentę turim moterį, valdžioje turim moterų, bet jei įsigilini labiau į kasdienius ir gyvenimiškus, socialinius ekonominius dalykus, matai, kad ta nelygybė dar labai didelė ir taip įsišaknijusi į visuomenės protą, kad ji ne tik nepastebima, bet dar ir palaikoma“, - apie moterų padėtį Lietuvoje pasakoja šia tema rašanti žurnalistė Sandra Vilimaitė. Ji atkreipia dėmesį ir į tai, jog tokias pačias pozicijas įmonėje užimantis vyra gauna vidutiniškai 17 proc. didesnį atlyginimą, nei moteris.
Tačiau lygios galimybės darbo rinkoje tik pumpurėliai. Šių dienų moterys taip pat patiria spaudimą ir nelygybę šeimose, asmeniniame gyvenime. Įvairių socialinių tyrimų duomenimis moterys namuose atlikdamos buities darbus bei skirdamos dėmesį vaikų auginimui praleidžia gerokai daugiau laiko, nei vyrai. Tačiau iki šiol su tokiu jų užimtumu nesiskaitoma. Moterų pastangos nėra adekvačiai vertinamos.
XXI amžiuje moterys jau yra gerokai plačiau integruotos į Lietuvos verslo bei darbo rinką, mokslo, politikos, kultūros bei visuomenines sritis. Tai šaunu, tačiau būtent moterys lieka pažeidžiamiausia grupe, kur kas dažniau nei vyrai patirdamos mobingą ir priekabiavimą darbe bei išgyvendamos psichologinį, fizinį, ekonominį smurtą šeimose.
Nepaisant to, mūsų šalies vyrai ne rodo pagarbą savo draugėms ir žmonoms už jų indėlį į šeimos, verslo, visuomenės gerovę, bet atvirkščiai: kasmet praktiškai kas trečia moteris patiria kokios nors rūšies (dažniausiai fizinį) smurtą artimoje aplinkoje. Bandymas kontroliuoti šią problemą priimant griežtesnius įstatymus nesužavi efektyvumu.
Vaikus reikia auginti, o ne leisti jiems augti patiems
Kartais susidaro įspūdis, kad vaikai mūsų šalyje kaip piktžolės: neaišku iš kur atsiranda, patys savarankiškai užauga, o vėliau mes keikiamės, kodėl jos gadina gražią pievą. Tačiau vaikai yra ta mūsų visuomenės dalis, kuri užaugus lems ir mūsų gyvenimus. Jiems reikia auklėjimo ir priežiūros, tik tada galėsime žiūrėti į juos kaip į gėlės, o ne kaip į piktžoles. Tačiau net pavyzdingi tėvai susiduria su didžiule problema – vaikų darželiais. Ne viena šeima yra susidūrusi su situacija, kai neturėjo galimybės į ugdymo įstaigą užrašyti dar net negimusios savo atžalos.
Dar skaudesnė problema – vaikai, augantys vaikų namuose. Juos kaip kokius gyvuliukus uždaro viename pastate su daugybe kitų vaikų, jiems pasiunčia auklėtojas, visus kartu užaugina institucijoje ir tikisi, kad jie kaip nors patys išmoks gyventi. Specialistai jau seniai ragina keisti sistemą: naikinti vaikų namus ir finansavimą kreipti šeimynų išlaikymui, profesionalių globėjų ir socialinių darbuotojų parengimui, o ne žalingų jų socialinei raidai institucijų remontui ir tinklo plėtimui. Bet greičiausiai tai valdininkams apsimoka mažiau, nei sistemos keitimas. Juk panaikinus institucijas ir į jų kišenę atguls mažės sumos.
Užburtas ratas jaunimo gyvenimuose
Studentiškas gyvenimas jau seniausiai tapo šmaikščiausių anekdotų siužetu. Dėl šios priežasties tie patys studentai privalo susirasti darbą, kurį galėtų suderinti su įtemptu studijų grafiku. Taigi jie pradeda dirbti kavinėse ar parduotuvėse tokius darbus, kuriems nereikia specialaus išsilavinimo.
Tris, keturis ar daugiau metų praleidę aukštojoje mokykloje, jie jau tikisi dirbti srityje, kuriai perprasti atidavė daug jėgų. Tačiau atėjus į pokalbį dėl darbo juos nurungia vyresni žmonės, kurie turi ne tik teorinių žinių, bet ir tos srities praktinę patirtį. Rokas pasakoja, kad nemažai jo pažįstamų, baigę universitetus ar kolegijas, nedirba pagal specialybę: „Gyventi vis tiek reikia, tai ir lieka dirbti darbą, kurį pavyko gauti, o ne tą, kuriam ruošėsi visus tuos metus trindami aukštųjų mokyklų suolus ir panirę į knygas. Nors ir norėtų dirbti pagal specialybę“. Kai kuriems pasiseka ir jie nagais kabindamiesi į savo diplomą ir darbdavį prasimuša kelią savo pasirinktoje srityje. Dar kiti turi pažįstamų ir dėdžių, kurie turi galimybę juos pasodinti šiltoje kėdėje. Šiems pasiseka dar labiau: nereikia sugadinti tiek nervų ir sugaišti brangaus laiko.
Tačiau būdai, galintys sustabdyti šį užburtą ratą, egzistuoja. Studentai yra tokia pati socialinė grupė, kaip ir pensininkai, tik pastarieji praeityje mokėjo mokesčius taip išlaikydami valstybę, o jaunimas yra tie, kurie tai darys ateityje. Būtent dėl to valstybė ir turėtų juos užsiauginti. Nemokamas mokslas suteiktų galimybę būsimiems specialistams savanoriaujant įgyti reikalingos darbinės patirties. O ir darbdaviams pagelbėtų atsirenkant jų organizacijoms reikalingus darbuotojus.
Kur slypi emigracijos šaknys ir valstybės biudžeto skylė?
Šiandien siūlomi įstatymai, verčiantys mokėti už aukštąjį mokslą, ne skatina jaunimą baigus mokyklas rinktis Lietuvos kolegijas ir universitetus, o keliauti į užsienį. Tokiu būdu mes varyte išvarome jaunus protus dirbti kitoms tautoms ir nešti gerovę kitoms valstybėms. Na o liūdnos perspektyvos susirasti darbą pagal specialybę tik dar labiau atitolina viltį išlaikyti jaunimą Lietuvoje, leisti jiems mokėti mokesčius čia ir kurti savo gimtos šalies gerovę.
Smulkus verslas – fantazija, o ne realybė
Mūsų šalyje dėl vis neužkamšomos biudžeto skylės kenčia pažeidžiamiausios grupės, o tiems, kurie tą skylę galėtų užkimšti ar bent jau sumažinti, nesuteikiama galimybė tai padaryti. Smulkus verslas šiandien moka praktiškai tokius pat mokesčius, kokius moka ir pačios didžiausios Lietuvos įmonės. Visa tai mus atveda į situaciją, kurioje mes privalome prabilti apie šešėlinę ekonomiką, juodąją buhalteriją ar atlyginimus vokeliuose.
Įsiklausius, ką siūlo nepriklausomi specialistai ir suteikus sąlygas smulkiam verslui klestėti, ne vienas verslininkas išlaikytų penkis socialiai remtinus asmenis, bet penki verslininkai išlaikytų vieną žmogų.
Labiausiai išsivysčiusiose šalyse, tokiose kaip Skandinavijos valstybės, tauta nebamba, kodėl reikia dalį valstybės biudžeto skirti išmokoms tų, kuriems patiems išsilaikyti, galimybių nėra. Tos tautos natūraliu dalyku laiko jų sumokamų mokesčių skyrimą pensininkams, studentams, negalią turintiems žmonėms, beglobius vaikus auginančioms šeimoms ir t.t. Tuo tarpu mūsų šalyje šie žmonės dažnai gyvena žemiau skurdo ribos ir dažnai neturi net ko pavalgyti.
Veiksmingai veikti neleidžia vis dar klestintis švogerynas
Kad ir kaip bebūtų graudu, mes galime kalbėti apie reikiamus pokyčius, bet tai bus tik tuščias burnos aušinimas, jei iš pašaknų nepradėsime naikinti to, kas liaudiškai vadinama švogerynu. „Tėčio geriausias draugas dirbo vienoje savivaldybės įmonėje. Kadangi ilgą laiką po universiteto baigimo negalėjau susirasti darbo, pasiūlė dirbti pas jį. Pasvarstėme, kad taip galėsiu į CV įsirašyti darbo pagal specialybę patirtį, tai ir sutikau. Alga buvo tikra puiki, gėda net sakyti, bet dirbdama pusę etato uždirbdavau daugiau nei kiti, gaudami minimalią algą už visą darbo dieną“, - pasakoja komunikacijos specialistė Asta.
Mergina pasakoja, kad jei ne įrašas apie darbą toje įmonėje, šiandien turbūt tebedirbtų padavėja naiviai tikėdamasi, kad pavyks rasti, kaip ji pati sako, tikrą darbą. Astai pasisekė – ji turėjo jai padėjusių pažįstamų.
Jei turi pažįstamų ministerijoje – turi visas galimybes ten įsidarbinti. Jei tavo dėdė turi nuosavą verslą – gali dirbti pas jį. O jei turi tėtį, kuris turi draugą, kurio brolio žmona yra Seimo narė, gal norėtum tapti jos padėjėju? Visos galimybės sudėtos ant paauksuotos lėkštutės.
Tačiau kur kas sunkiau, jei tavo tėvai paprasti žmonės, dirbantys paprastus darbus ir bendraujantys su paprastais žmonėmis. Išgirdę sėkmės istoriją žmonės vis dar susižavėjimo kupinais balsais ištaria: „Ir jis viską pasiekė savo jėgomis!“ Taip neturi būti! Žmogus gyveną vieną kartą. Ir jis turi turėti visas galimybes save realizuoti ir įgyvendinti. Jis privalo turėti visavertę vaikystę, galimybę išsilavinti, sukurti savo verslą ar susirasti patinkantį darbą, o vėliau oriai praleisti senatvę.
Visos šios problemos yra išsprendžiamos, jei kiekvienas mūsų tiesiog sąžiningai atliks savo pareigas, suvoks atsakomybes bei pasinaudos teisėmis. Būkime sąžiningi.
Kitame straipsnyje apžvelgsiu dar septynias mūsų bėdas:
1) Lietuvos psichologinis klimatas: depresija, savižudybės, smurtas, agresija, alkoholizmas, priklausomybės. Modernios psichikos sveikatos apsaugos stoka;
2) Šeimos nuvertėjimas: dažnos skyrybos, žemas gimstamumas;
3) Visuomenės kriminalizacija: nuo nesaugių kiemų iki kyšininkavimo ir vagysčių valstybės mastu;
4) Morališkai pasenusi išsilavinimo sistema;
5) Nesveikas atotrūkis tarp turtingų ir beturčių;
6) Darbo laiko švaistymas be jokio našumo;
7) Lietuvos kariuomenė: nuo ko ji mus gina už šitokius pinigus?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!