Aišku, daugumai tai duoda ir socialinį statusą, ir pajamas, bei sudaro visagalybės iliuziją. Tačiau tai duoda naudą ir malonumą tik tam tikrą trumpą laikotarpį. Galų gale žmogus užmiega ant didybės laurų, o reiktų tobulėti nesustojant daugelyje sričių ir visą gyvenimą. Tokios problemos dėl didybės kyla todėl, kad trūko rimto moralinio, etinio, dvasinio mokymo.
Realiai kitoje medalio pusėje – didžiulė asmenybės problema ir charakterio ydos. Neišvystomas kitas smegenų pusrutulis ir neišlavinamas gebėjimas pusrutulius derinti, harmonizuoti. T.y., nesuformuojamas stiprus asmenybės stuburas. Pasekmės liūdnos – daug tik išoriškai sėkmingų žmonių.
Čia ryškūs lietuviški pavyzdžiai – važinėja blizgančia brangia nauja mašina, arba turi puikų didelį naują namą, o naktimis negali miegoti dėl rimtų skolų ir pertemptų nervų. Žmonės nepasiskaičiuoja visų gyvenimo jėgų visumos, balanso, todėl nebeturi ramybės. Čia kaip bibliniuose tekstuose – „prieš statydamas bokštą pasiskaičiuok, ar užteks jėgų pabaigti“.
Anoniminės apklausos rodo „durpių efektą“ – kone kas antras žmogus jaučiasi vienišas (nors aplink – minios žmonių), depresijos ir streso kraštutinumai tapo epidemiški. Didžiausias alkoholizmas pasaulyje - būtent Europoje. Dauguma alkoholikų net nesupranta, kad tokie yra! Ir lietuviai – tame tarpe. Į alkoholizmą žmonės „metasi“, kai nebegauna šilumos, meilės ir palaikymo iš artimų žmonių. O tiksliau todėl, kad patys nemoka bendrauti su jais.
Dar kitais žodžiais tariant, dauguma žmonių mokomi lyg instrumentais valdyti išorinį pasaulį, išorinį savo gyvenimą, o faktiškai tarnauja sau, savo kūną paverčia garbinamu stabu. Tačiau visiškai nežino, nepažįsta, nesupranta patys savęs viduje, gyvena didžiuliuose vidiniuose prieštaravimuose ir konfliktuose, nemoka atlikti audito, nustatyti prioritetų, valdyti, tramdyti savo norų ir minčių. Tuomet seka emocinės, energetinės ir psichosomatinės sveikatos problemos – chroniškai nuolat trūksta nuotaikos, jėgų ir pilnaverčio pozityvaus bendravimo su žmonėmis. Daugybė bendravimų pasibaigia konfliktais.
O kai tokių žmonių – didelė ar net didžioji dauguma, kai nusėdusiomis baterijomis jie vampyriškai aplink ieško tik energijos donorų, o patys nei nori, nei gali duoti (kelia aukštus reikalavimus kitiems ir mažus – sau), kaip jų tarpe įmanoma rasti sau porą?
Juk čia žirklių efektas – noriu, bet negaliu.
Na ir kas, kad tie patrauklūs ir laikinai sėkmingi žmonės sau atrodo vertingi (turiu omenyje ne konkrečius žmones, nors žinau labai daug tokių atvejų)? Bet objektyviai gyvenimas rodo, kad dauguma jų šeimoje visiškai nemoka elgtis su priešingos lyties žmogumi intensyvioje kasdienėje rutinoje ir ypač sudėtingesnėse situacijose.
Dauguma nemoka tramdyti pykčio ir negatyvių emocijų, t.y. nėra patys sau šeimininkai. O pykčio nevaldymas yra tik egoizmo ženklas ir nieko daugiau. Kuo didesnis pyktis – tuo, vadinasi, už jos stovi didesnis egoizmas. O šeimoje neįmanoma gyventi tokiems dviems, savęs nevaldantiems žmonėms – egoistams. Tą aiškiai iliustruoja skyrybų rekordai.
Tai panašu į automobilį, kurio abu kairieji ratai brangūs ir dideli, o abu dešinieji – pigūs ir maži. Kaip toli jis nuvažiuos? Beje, dažnai savininkas galvoja sau ,ir kitiems kalba didžiuodamasis, kad labai stengėsi, investavo daug laiko, jėgų ir pinigų.
Turiu omenyje jaunus žmones, kurie stipriai išvysto savo funkcinę pusę ir visiškai neišvysto asmenybės ir gebėjimų bendrauti su artimaisiais. Štai kodėl Valdo Adamkaus prezidentavimo laikais buvo ištirta, kad Lietuvoje problema nrn1 – žmogiškų santykių katastrofa.
Kaip buvo parašyta Nag Hammadi bibliotekoje – mulas suko malūno stebulę eidamas ratu. Per dieną jis nuėjo dešimtis mylių. Tačiau iš tikrųjų liko stovėti prie tos pačios stebulės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!