Vilniaus komanda turėjo kapanotis tarsi nemokantis plaukti, staiga įmestas į vandenį. Išsekusi, aplamdyta, bet krantą „Kibirkšties-Viči“ ekipa galiausiai sugebėjo pasiekti.
Prieš metus ne vienas krepšinio mėgėjas kraipė galvą išgirdęs, kad tik 2011 metais įkurtas klubas ryžosi išbandyti jėgas moterų Eurolygoje.
Turtingesnės varžovės ne sykį triuškino vilnietes 30 ar daugiau taškų skirtumu, bet per 12 rungtynių jos pasiekė ir 3 pergales bei savo grupėje neliko paskutinės. O vietiniuose frontuose „Kibirkšties-Viči“ klubui lygių ir vėl neatsirado: J. Štreimikytės-Virbickienės auklėtinės šį pavasarį į glėbį susišlavė tiek Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės turnyro, tiek Baltijos moterų krepšinio lygos (BWBL), tiek Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) trofėjus.
Bet labiau nei titulai komandos trenerę džiugina tai, kad aukštesnio lygio krepšinio paragavusios žaidėjos pradėjo atsakingiau žiūrėti į savo darbą.
„Kas norėjo eiti į priekį, priartėjo prie profesionalių statuso. Aišku, tikėjausi daug daugiau, bet teko prisitaikyti prie situacijos, kai kada nuolaidžiauti, pagailėti. Buvau atsargi, nenorėjau persistengdama užmušti krepšininkių noro. O dabar jau yra žaidėjų, kurias reikia stabdyti, kad dirbdamos papildomai nepervargtų“, – sakė pirmą sezoną prie „Kibirkšties-Viči“ ekipos vairo stovėjusi viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių.
Ketvirtadienį ji su savo auklėtinėmis šventė LMKL sezono uždarymo iškilmėse, o penktadienį stipriausią šalies komandą Vilniaus Rotušėje pagerbė sostinės valdžia. Bet ilgai avėti aukštakulnių Lietuvos čempionėms neteks, nes dauguma jų gegužės pradžioje rinksis į nacionalinės rinktinės treniruočių stovyklą.
Birželį Manto Šerniaus ir J. Štreimikytės-Virbickienės vadovaujama komanda mėgins prasibrauti į 2015 metų Europos pirmenybes.
„Jaunesnės žaidėjos, kurios anksčiau tik talkindavo lyderėms, turi suprasti, jog atėjo laikas joms pačioms imtis atsakomybės. Jos turės įrodyti savo pajėgumą, nes rinktinė dabar jau priklauso šiai žaidėjų kartai“, – teigė „Kibirkšties-Viči“ trenerė.
– Apibendrinkite pasibaigusį sezoną – kas šiai jaunai komandai pavyko, o kas – nelabai? – DELFI paklausė J. Štreimikytės-Virbickienės
– Manau, kad sezonas buvo geras ir davė daug naudos. Kai kurioms žaidėjoms jis yra tarsi atspirties taškas, parodantis, kuria linkme reikia judėti, kokias svajones puoselėti. Išbandėme pačią stipriausią lygą Europoje, krepšininkės pamatė, kas tai yra, kokiu lygiu ten žaidžiama, kiek daug darbo reikia įdėti, kad jį pasiektumei. Tai – visai kita kokybė, ir jei pradedi žaisti tokį krepšinį, jauti visai kitą malonumą. Tikiuosi, kad dauguma žaidėjų, pirmą kartą rungtyniavusių Eurolygoje, užsibrėžė siekį eiti tik aukštyn. Žinau iš savo patirties: paragavus aukšto lygio krepšinio, grįžti atgal nebesinori.
Kalbant apie mūsų pasirodymą Eurolygoje, startas buvo labai puikus. Netgi didžiuojuosi savo merginomis, kad jos nepabūgo. Žaisti ten startiniame penkete turint vien lietuves – didelis iššūkis, bet mes neišsigandome. Be abejo, paskui komandos pradėjo kur kas rimčiau mus vertinti, nebežiūrėjo pro pirštus, ir žaisti pasidarė sunkiau. Tai – jau savaime įvertinimas. Nesvarbu, kad kartais pralaimėdavome dideliu skirtumu. Pavyzdžiui, išvykoje du kėlinius kaip lygios su lygiomis žaidėme su būsimomis Eurolygos čempionėmis iš Stambulo „Galatasaray“ klubo. Arba Prahos ZVVZ USK komanda – ten tikrai tituluotos krepšininkės, aš pati prieš jas dar esu žaidusi. Namuose mes pusę rungtynių sugebėjome jas versti nervintis, prakaituoti. Po to mačo prie manęs priėjo pažįstamos čekės ir sakė, kad jas nukankinome. Mums tie žodžiai yra komplimentas.
Tikiuosi, mums pavyks išlaikyti siekį sugrąžinti Lietuvos moterų krepšinį į aukštą lygį, kilti reitinguose, grįžti į geriausius laikus arba net dar geresnius. Mano svajonė visada buvo olimpiada – nepatekau į ją būdama žaidėja, bet gal pavyks tai padaryti kitame amplua. Tikiuosi, dauguma dabartinių krepšininkių svajoja taip pat.
O titulai, kurie buvo pasiekti Lietuvoje, yra kaip atpildas už labai sunkų darbą. Jie nebuvo laimėti taip paprastai, kaip gali pasirodyti. Per sezoną sužaidėme daug rungtynių: kas mėnesį – maždaug po devynerias. Krūvis buvo nemažas, pasitaikė traumų, emocinė būsena keitėsi, todėl buvo bangavimų. Džiaugiuosi, kad pabaigoje komanda sugebėjo susikoncentruoti ir įvykdė savo tikslą – užbaigti sezoną iki Velykų.
– Sudeginote nemažai nervų keisdama žaidėjų požiūrį į krepšinį. Ar per metus jos tapo tikromis profesionalėmis?
– Kas norėjo eiti į priekį, priartėjo prie profesionalių statuso. Aišku, tikėjausi daug daugiau, bet teko prisitaikyti prie situacijos, kai kada nuolaidžiauti, pagailėti. Buvau atsargi, nenorėjau persistengdama užmušti krepšininkių noro. O dabar jau yra žaidėjų, kurias reikia stabdyti, kad dirbdamos papildomai nepervargtų. Atsirado nauja problema, tik ji, žinoma, daug malonesnė treneriams. Žaidėjos pailsi keletą dienų ir jau galvoja, kaip dirbti vasarą, prašo individualių treniruočių planų. Jei anksčiau jos muistydavosi, kai reikėdavo eiti į treniruoklių salę, dabar net džiaugiasi, jei koks nors naujas raumuo išryškėja. Požiūris keičiasi, ir man dėl to labai džiugu.
Visų krepšininkių tikslas dabar – išvažiuoti žaisti į užsienį. Taip ir turi būti. Mūsų komandą jos turi laikyti pirma stotele, po kurios bus galima kilti karjeros laiptais, užsidirbti. Tai yra tikro profesionalo požiūris, kurio aš savo auklėtinėms ir linkiu. Tik norėčiau, kad jos išvyktų pasiekusios tikrai aukštą lygį, kad joms nereikėtų metus ar dvejus dar makaluotis po vidutines komandas. Taip karjerą gali ir susigadinti.
– Kiek „Kibirkšties-Viči“ krepšininkių turėtų likti komandoje ir kitą sezoną?
– Šito dar negaliu pasakyti, vyksta „lengvi“ pokalbiai. Tikiuosi, kad jos tęs tą darbą, kurį mes dar tik pradėjome. Tikrai norėčiau išsaugoti komandos branduolį. Nežinau ir to, ar kitą sezoną vėl žaisime Eurolygoje, nes turnyro formatas keičiasi, klubų skaičius turėtų sumažėti. Bet bent jau Europos taurės varžybose tikrai pasirodysime, nes tarptautiniai turnyrai būtini žaidėjų tobulėjimui.
– Kaip manote, kokias pozicijas Europoje užima šiandieninė Lietuvos rinktinė?
– Sudėtinga pasakyti. Sakyčiau, ji yra tarpinėje stotelėje. Šie metai yra labai svarbūs: jei pavyks ramiai įveikti atranką į Europos čempionatą, tikiu, kad ten atsispirsime ir eisime į priekį. Mums turėtų padėti Sandra Linkevičienė ir Eglė Šulčiūtė, kurios ruošiasi sugrįžimui į rinktinę, tik Aušra Bimbaitė veikiausiai jau nebežais. Bet svarbiausia, kad jaunesnės žaidėjos, kurios anksčiau tik talkindavo lyderėms, suprastų, jog atėjo laikas joms pačioms imtis atsakomybės. Jos turės įrodyti savo pajėgumą, nes rinktinė dabar jau priklauso šiai žaidėjų kartai. Ankstesnės rinktinės uždirbo joms geras sąlygas: buvo geri rezultatai, atitinkamai kilo ir finansavimas, visa kita. Dabar atėjo šios kartos laikas uždirbti tas sąlygas ateities žaidėjoms.
