Taip dauguma mūsų ir galvoja, kad senovėje lietuviai buvo barzdoti, o gal net ir gauruoti.
Tačiau ar tikrai taip? Gal barzdoti ir susivėlę lietuviai – tai tik mitas, kurio mes įsikibę laikomės? Kokios buvo lietuvių vyrų mados? Ar tikrai barzda buvo madinga XIV amžiaus Lietuvoje?
Klausimas atrodo labai sudėtingas. Juk to meto piešinių neturime, išsamių ir tikslių aprašymų taip pat neišliko. Tačiau apie barzdas galime šį bei tą pasakyti. Mums į pagalbą ateina viena žiauri ir liūdna istorija. Apie tris Vilniaus kankinius. Šie kankiniai – Lietuvos stačiatikių šventieji Antanas, Jonas ir Eustatijus, kurie buvo nužudyti Algirdo laikais apie 1347-uosius metus.
Jie buvo lietuviai, kurie priėmė stačiatikybę. Ir pradėjo laikytis krikščioniškų, o ne pagoniškų papročių. Pavyzdžiui, per pasninką nevalgė mėsos. Tačiau vieną kartą Algirdas juos pakvietė papuotauti prie savo stalo. Jie atsisakė. Tuomet valdovas supyko.
Istoriją tęsia Darius Baronas: „Tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad ta visuomenė turėjo konfliktų – juos nužudė. Reikia atsižvelgti į tai, kad tie trys Vilniaus stačiatikių kankiniai buvo artimi Algirdo žmonės, priklausė jo artimai aplinkai. Ir čia galiojo visai kitos taisyklės, negu kokiam nors toli nuo Vilniaus gyvenančiam valstiečiui, kuris galėjo savo tikėjimą visiškai laisvai praktikuoti. Šiuo atveju irgi matosi, kad specifiškai dėl šių stačiatikių tikėjimo nebuvo reiškiama jokių pretenzijų, Algirdas nereikalavo išsižadėti Kristaus tikėjimo. Taip buvo daugiau patikrinamas jų lojalumas. Sunku vienprasmiškai apibūdinti, kas tais laikais buvo pagonybė. Tai buvo daugiau gyvenimo būdas ir suponavo tam tikrą valdžios ir hierarchinę sistemą“.
Algirdas iš pradžių juos pasodino į kalėjimą, o kai šie ir toliau laikėsi savo - nužudė. Tokia liūdna istorija. Tačiau mums įdomesnė kita detalė.
„Apie barzdas kažką pasakyti sunku dėl duomenų trūkumo, nes tokių dalykų paprastai niekas nefiksuodavo. Matyt, ne visiems lietuviams buvo privalu skustis, kirptis trumpai, bet iš tų kankinystės aprašymų matyti, kad skiriamasis lietuvių bruožas buvo skustis barzdas ir plaukus. O stačiatikiams tai buvo krentantis į akis bruožas ir tai vertino kaip velnio klastą, tad jie pradėjo barzdas augintis ir išsiskyrė iš Algirdo aplinkos lietuvių“, atskleidžia Darius Baronas.
Tad iš šios istorijos galime daryti išvadą, kad barzdos lietuvių tarpe buvo išskirtinis dalykas. Su tuo sutinka ir Artūras Dubonis, teigdamas, kad Algirdas pajuto, jog su minėtais trim stačiatikiais yra „kažkas ne taip“ būtent tuomet, kai šie užsiaugino barzdas.
Vadinasi, galime drąsiai sugriauti barzdotų lietuvių mitą. Skusdavo jie barzdas. Tai reiškia, kad kievkieną ar kas antrą dieną lietuviai pasigaląsdavo savo skustuvus, prausdavosi ir skusdavo barzdą. Žodžiu, šia prasme higienos prisižiūrėjo.
Apie barzdas išsiaiškinome, o kaip su plaukais? Augino ilgus ar trumpus? Apie tam tikras madas galime šiek tiek pasakyti iš archeologinių radinių. „Tiksliai negalima pasakyti, kokios mados tuomet vyravo. Atrastos žirklės rodo, kad kažką karpė. Kapuose gan masiškai randami skustuvai. Bet kaip buvo su plaukų auginimu – sunku pasakyti. Aišku, ilgi plaukai tam tikra prasme buvo nepatogu“, svarsto Artūras Dubonis.
„Gali būti, kad valdovams ilgi plaukai galėjo būti kaip privilegija, skiriamasis bruožas, nes žinome Gedimino antspaudą, kuriame aprašoma, kad vaizduojamas valdovas ilgais, iki pečių nukritusiais plaukais. Čia galima tam tikras paraleles vesti su barbarų kraštais. Kadangi lietuviai buvo truputį užsikonservavę barbarai, tai galbūt neatsitiktinai valdovas buvo vaizduojamas ilgais plaukais, o pavaldiniai – trumpais. Skutimasis jau buvo visai šiuolaikiškas paprotys, nes ir Vakarų Europoje riteriai tuo metu skusdavosi“, teigia D. Baronas.
Taigi tikrai negalime mūsų protėvių įsivaizduoti kaip nevalyvų kūtvėlų. Taip pat galime spėti, kad kilmingieji tikrai paisė higienos.
A. Dubonis komentuoja: „Tam tikrų higienos elementų pilyse randama. Tualetai, vadinamos latrinos prikabinti išorėje prie sienų. Žinome šukas. Šukos, beje, buvo labai rimtas importas. Žinome ir visokius pincetus, higieninius suktukus kažkokioms reikmėms. Žinome ir Treniotos žūties atvejį, kai jis ėjo maudytis, praustis. Taigi higieniškai jie prisižiūrėjo, bet randame ir tokius atvejus kaip Kernavėje, kur buvo tuštinamasi kaimyno ar savo patvoryje. Tyrimų metu randamos kaspinuočių liekanos.“
Praeityje, aišku, buvo visko. Kaip ir šiais laikais. Tačiau tikrai negalime įsivaizduoti mūsų protėvių kaip laukinių, kurie nesikirpo plaukų, nesiskuto barzdos, buvo susivėlę ir baisūs. Barzdų nenešiojo, o plaukus kirpo. Tad mūsų dailininkų vaizduotės nupiešti barzdoti kunigaikščiai tėra mitas.
„Istorijos detektyvai“ – trečiadieniais 21.45 val. per LRT televiziją.