Būti laimingam – ko gero, populiariausias noras, kurį sugalvojame pūsdami gimtadienio torto žvakutes ar danguje išvydę krintančią žvaigždę. Visi trokštame laimės ir šis noras kartais net stipresnis už siekį gyventi prasmingą gyvenimą.
Psichologas Edas Dieneris, išanalizavęs daugiau nei 10 tūkst. dalyvių iš 48 šalių duomenis, nustatė, kad žmonės bet kuriame pasaulio kampelyje laimę laiko svarbesne už prasmingą gyvenimą, buvimą turtingam ir net patekimą į rojų. Atsižvelgus į laimės privalumus patvirtinančius tyrimus, toks jos aukštinimas nestebina.
Laimė turi dvejopą poveikį – ji ne tik suteikia teigiamų emocijų, bet ir padeda nuskinti laurus kitose srityse: laimingi žmonės daugiau uždirba, yra sveikesni, palaiko artimesnius santykius, yra kūrybiškesni, jiems labiau sekasi ir t. t. Deja, laimė nėra lengvai pasiekiama, o ją labiausiai lemia asmenybiniai ir genetiniai veiksniai. Taip, kartais iš tiesų pajuntame euforiją, tačiau greitai vėl sugrįžtame į pradinį tašką, lyg viduje turėtume laimės termostatą, nustatantį šio jausmo ribas.
Vis dėlto tikra laimė yra daugiau nei teigiamos emocijos. Tai mąstymo būdas, tam tikra lūkesčių, idealų ir susitaikymo su tuo, ko negali pakeisti, bei daugelio kitų veiksnių aritmetika. O tam galime patys turėti įtakos.
Nesvarbu, kaip nustatytas jūsų laimės termostatas, pakeitę savo kasdienius įpročius galite pakeisti ir jo rodiklius. Šie įpročiai nėra tokie, kokių galite tikėti ieškodami laimės. Ji tėra rezultatas, finišo linija, iki kurios reikia įveikti ne visada lengvą kelią. Tačiau juo eina žmonės, kurie gali drąsiai pasakyti: „Esu laimingas.“
Rizika kelia baimę, bet suteikia naujų spalvų
Sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Regis, laimingi žmonės šiuo šampanu mėgaujasi kasdien, žinoma, netiesiogine žodžio prasme. Laimingi asmenys pažįsta rizikos skonį, jie nebijo eksperimentuoti. Ir nors rizika nepanaši į laimę – juk ten slypi nežinomybė ir baimė – iki jos yra visai netoli.
Daugelis nemėgsta rizikuoti ir bijo naujovių, manydami, kad tai, ką jie turi, yra geriausias pasirinkimas. Gal ir tiesa, tačiau taip užkertame kelią dar platesnėms galimybėms, o galbūt ir geresniems sprendimams bei stipresniems jausmams.
Įsivaizduokite, kad draugas jus pakviečia vakarienės. Kokią vietą rinktumėtės? Ar savo mėgstamą kavinę, kurioje visuomet užsisakote tą patį kepsnį, ar dar nebandytą restoraną, kuriame siūlomi jums neįprasti patiekalai?
Dauguma žmonių rinktųsi saugų, jau patikrintą variantą: „Jei man skanus šis patiekalas, kokio velnio bandyti kažką, ką galbūt išmesi į šiukšlių dėžę po vieno kąsnio?“ Skani tikėta vakarienė – tikėtos emocijos. Nieko nauja, nieko neįprasta, o jūsų laimės termostato rodyklė nė nepajuda iš vietos.
Laimingi žmonės intuityviai žino, kad laimę ne visuomet atneša dalykai, kuriuos mėgstame ir kurie mums yra įprasti. Kartais reikia peržengti savo komforto ribas, apčiuopti kažką nepatogaus, iš pradžių gąsdinančio, kad vėliau būtume apdovanoti teigiamų emocijų antplūdžiu. Paprastai tariant, laimingi žmonės yra smalsūs.
Toddo Kashdano tyrimo dalyviai 21 dieną pranešinėjo apie savo kasdienius užsiėmimus bei jausmus. Pasirodo, labiausiai gyvenimu patenkinti buvo tie žmonės, kurie jautėsi smalsūs ir išbandė vis naujų dalykų. Negana to, jie nuolat užsiimdavo veikla, kuri jiems keldavo diskomfortą, tačiau ilgainiui tai atsipirkdavo su kaupu.
Smalsūs žmonės yra pasiruošę nežinomybės keliamai baimei ir suvokia, kad tai ne pats lengviausias, tačiau tiesiausias kelias norint tapti stipresniam ir išmintingesniam.
Žinoma, smalsauti reikia apgalvotai, nepuolant rizikuoti visose gyvenimo srityse. Tačiau turėtume dažniau išdrįsti peržengti savo komforto zoną ir apsidairyti, kas už jos slypi. Išbandykite naujus dalykus ten, kur rizika nėra didelė, pavyzdžiui, naują restoraną, naują atostogų vietą, naują pomėgį ar veiklą, galite pabandyti ir tai, ko visuomet bijojote: skaityti pranešimą, sudainuoti karaokę ir pan.
Kalbėdamiesi su žmonėmis, pasistenkite išlikti atviri ir neteisti kitų, net jei jų nuomonės ar pažiūros prieštarauja jūsiškėms. Pabandykite į situaciją pažvelgti kito asmens akimis ir atrasti teigiamų pusių. Atverkite duris naujovėms, nesistenkite visko kontroliuoti ir priešintis. Po dvidešimties metų labiau gailėsitės dėl tų dalykų, kurių neišbandėte, o ne dėl to, ką išbandėte, tačiau jums nepatiko.
Tik pripažinę savo pažeidžiamumą, galime būti laimingi
Manome, kad laimingi žmonės nesusiduria su kančiomis. Jiems tiesiog viskas puikiai klostosi, o neigiamos emocijos yra itin retas svečias jų namuose. Juk kitaip laimė prarastų prasmę – laimė ir yra laimė, kai gyvename apsupti pozityvių emocijų. Deja, ne visai. Laimingi žmonės nesislepia ir neneigia negatyvių emocijų. Jie nėra gimę po laiminga žvaigžde ir patiria ne mažiau neigiamų įvykių nei mes.
Iš tiesų, kaip rodo tyrimai, šiuos žmones skiria vienintelis bruožas – jie tiki, kad yra verti būti laimingi. Jie nebijo būti pažeidžiami ir gyvenime visada žengia drąsiai, be kaukių, be šarvų, nebijodami sulaukti kitų paniekos ar kritikos. Jie pripažįsta, kad gyvenimas yra pilnas nusivylimų, tačiau nesileidžia blaškomi, o imasi konkrečių veiksmų problemoms spręsti. Jie priima nežinomybę nesistengdami jos kontroliuoti ar užkirsti visų kelių.
Laimė ateina tada, kai nustojame kažko laukti bei tikėtis ir pradedame gyventi šia diena – džiaugiamės tuo, kuo esame, nesikrimsdami dėl to, kuo turėtume būti ar kur norėtume atsidurti. Vis dėlto nėra lengva tai padaryti.
Dauguma mūsų įsitikinę, kad tik ką nors darydami galime būti laimingi. Kai žmonėms pasiūloma atsikvėpti, tiesiog džiaugtis tuo, ką turi, paprastai jie tampa nerimastingi ir pikti. Jie žino, kad negali būti ten, kur yra dabar: jiems reikia geriau, daugiau, judėti į priekį ir jokiu būdu nesustoti.
Manome, kad norėdami būti laimingi, turime to siekti. Tačiau kaip atrodo laimė? Tai sustojimas ir džiaugimasis tuo, kuo esi, ką turi, buvimas čia ir to įvertinimas.
Nesėkmės ne mažiau svarbios už džiaugsmą
Nesėkmės visus išmuša iš vėžių. Vieni nuleidžia rankas po vieno nesėkmingo bandymo, vertindami tai kaip įrodymą, kad „esu tam negabus“, kiti – atkakliai siekia savo tikslo, tikėdami savo vizija ir nepaisydami nesėkmės, neigiamų atsakymų ar kritikos. Neseniai radau sąrašą įžymių rašytojų, kurių klasika tapusios knygos prieš tai leidyklų buvo atmestos ne vieną, ne du ir net ne tris kartus.
Šie skaičiai mane šokiravo ir įkvėpė: Richardo Bacho knyga „Žuvėdra“ buvo atmesta net 140 kartų, kol pagaliau viena leidykla sutiko ją išleisti; Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“ – 38 kartus; Stepheno Kingo „Kerė“ – 30 kartų; J. K. Rowlling „Haris Poteris“ – 12 kartų.
Ar pridėję ranką prie širdies galėtumėte nuoširdžiai pasakyti, kad po tiek kartų nebūtumėte visko metę? Turbūt dauguma pasiduotų po kelių nesėkmingų bandymų. Sunku pasakyti, ar šie autoriai yra laimingi, tačiau tai puikiai parodo, koks iškreiptas gali būti mūsų suvokimas apie tokias siekiamybes kaip sėkmė ar laimė.
Dauguma mano, kad sėkmė puola į glėbį tik išrinktiesiems, tačiau šie šokiruojantys skaičiai rodo, kad sėkmė tiesiog lydi tuos žmones, kurie yra atkaklesni, atsparesni ir nesivadovauja iliuzijomis, jog sėkmė ir laimė ateina savaime. Jas reikia prisijaukinti ir kartais išsimaudyti purve.
„Naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje skaitykite:
Laimingas ir prasmingas gyvenimas – ar tai suderinama?
Pasidžiaukime nesėkme
7 neįprasti būdai, kaip veikiame vieni kitus
Proto mankšta lovoje
Visos emocijų spalvos“
