Jau tada Rusija stengėsi palikti buvusiose teritorijose kokį nors pėdsaką: jos pastangomis buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje atsirado įšaldytų konfliktų zonos – Abchazija, Pietų Osetija, Padniestrė, Kalnų Karabachas.

„Po Sovietų Sąjungos žlugimo Maskva siekė išlaikyti bent vieną koją naujosiose respublikose. Žinoma, tuo metu suvokimas, kaip turi atrodyti darni politika, buvo gana išskydęs, bet vis tiek vyravo mąstymas, jog Rusija turi išlaikyti savo buvimą tose teritorijose ir turi būti žaidėja, kai kalbama apie šių šalių likimą“, - teigia Gruzijos Strateginių studijų instituto viceprezidentas Iraklis Porchkidzė, dalyvavęs Demokratinės politikos instituto surengtoje konferencijoje apie įšaldytus konfliktus ir jų sprendimo būdus.

Visur stengėsi palikti savo pėdsaką

Strateginių studijų instituto viceprezidentas teigia, kad iširus Sovietų Sąjungai atsiradusi Rusijos valstybė stokojo stiprybės nulemti nuo jos atsiskyrusių respublikų lemtį, tačiau vis tiek siekė visur palikti savo pėdsaką, kad vėliau turėtų priežastį kištis į valstybių vidaus reikalus. I. Porchkidzė nurodo, kad ir naujai susikūrusios arba atsikūrusios valstybės taip pat stokojo vidinio stabilumo, todėl negalėjo labai priešintis.

„Vienas dalykas, kurį mes tikrai galime matyti, kad problemų kilmė siekia 1990-uosius metus“, - konferencijoje apie įšaldytus konfliktus sakė analitikas.

Kaip pavyzdį jis pateikė Gruziją. Pasak I. Porchkidzės, žlugus Sovietų Sąjungai susikūrusi Gruzijos valstybė buvo itin fragmentuota, sunkiai atitiko normaliai valstybei keliamus reikalavimus, o dalis šalies elito labiau rūpinosi savo asmeniniais interesais ir valstybės gyvavimu rūpinosi menkai.

Irakli Porchkidze
„Rusija pati savaime buvo silpna, todėl negalėjo labai mąstyti apie regiono politiką. Ji tikrai norėjo kontroliuoti procesą, norėjo jame dalyvauti, tačiau kai kalbama apie konflikto sprendimą arba jo vystymąsi, Rusija paliko viską savieigai. Žinoma, jai tai nesukliudė tapti viena iš pokonfliktinės sąrangos nulėmėjų. Jeigu pažiūrėsime į Dagomys susitarimą (Sočio susitarimą – DELFI), kaip buvo sukurta Pietų Osetija, tai pamatysime, kad viskas buvo sugalvota taip, kad Gruzija būtų beveik net nereprezentuojama. Ta pati logika pritaikyta ir Padniestrėje, buvo panaudotas tas pats šablonas“, - pasakojo I. Porchkidzė.

Sočio susitarimas buvo paliaubų susitarimas, pasirašytas 1992 m. siekiant užbaigti Gruzijos ir separatistinės Pietų Osetijos ginkluotą konfliktą. Pagal šį susitarimą buvo sukurtos jungtinės taikos palaikymo pajėgos iš Rusijos (įskaitant Šiaurės Osetiją), Gruzijos ir Pietų Osetijos pajėgų, tačiau de facto Rusija įgijo vyraujančias pozicijas.

Gruzijos Strateginių tyrimų instituto viceprezidento teigimu, Abchazijoje buvo pasirinktas kiek kitoks modelis. Šiame separatistiniame regione buvo sukurtos Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) taikos palaikymo pajėgos, bet dominuojančią padėtį irgi įgijo Rusija.

Pasak I. Porchkidzės, sąlygas buvusioje posovietinėje erdvėje sukurti įšaldytų konfliktų zonas sudarė ir Vakarai, nes žlugus Sovietų Sąjungai jie neįsitraukė į regiono procesus, mat visi gyveno optimistine Šaltojo karo pabaigos nuotaika. Gruzijos analitikas sako, jog Vakarai tais laikais pasitenkino suvokimu, kad Rusija yra silpna, o JAV visą savo dėmesį sutelkė į Balkanus.

Pirmasis pavojaus signalas

I. Porchkidzė teigia, kad pirmasis pavojaus signalas buvo antrasis Čėčėnijos karas 1999 m.. Rusijoje tuo metu vyko elito konsolidacija, Vladimiras Putinas buvo neseniai tapęs premjeru, tad karas tapo demonstracija, kad Rusija ateityje ketina būti nuožmi.

Politologas atkreipia dėmesį ir į Rusijos vystomą rusiškų pasų suteikimo politiką tėvynainiams, rusakalbiams, rusams ar tiesiog buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje gimusiems ir gyvenantiems asmenims bei jų palikuonims. Tiesa, viskas vyko pamažu. Pavyzdžiui, 2002 m. Rusija pakeitė pilietybės suteikimo įstatymus taip, kad Rusijos pasai tapo prieinami buvusioje Sovietų Sąjungoje gimusiems asmenims, kurie buvo be pilietybės.

Pasak I. Porchkidzės, tai akivaizdžiai buvo taikoma į įšaldytų konfliktų teritorijų gyventojus. Rezultatai netruko būti pastebimi. Jo teigimu, Padniestrėje esama apie 150 tūkst. gyventojų, turinčių rusiškus pasus.

Tačiau šiuolaikinė Rusijos pilietybės suteikimo doktrina yra kur kas platesnė, nes rusiško paso gali tikėtis praktiškai visi buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje ar Rusijos imperijoje gyvenę ar gyvenantys žmonės bei jų palikuonys. Dar buvo įvesta miglota sąvoka – rusakalbiai, kurie irgi gali pretenduoti tapti Rusijos piliečiais.

„Yra ir dar vienas pakeitimas, kuris teigia, kad Rusijos pilietybę gavęs asmuo turi atsisakyti šalies, kurioje jis gyvena, paso. Taigi čia kalbama jau ne apie konfliktų zonas, apie jas buvo mąstoma 2000 m., kai reikėjo casus belli (priežasties, preteksto – lot.) intervencijai. Dabar tai ilgo laikotarpio projektas, rusai mąsto apie bendros erdvės kūrimą. Aš nevertinu, ar tai bus efektyvu, ar suveiks, ar ne, bet toks yra mąstymas. Matome aiškią evoliuciją, kaip Rusija vysto savo politiką regiono atžvilgiu“, - pasakojo gruzinų politologas.

Pasak I. Porchkidzės, dar Boriso Jelcino laikais buvo nukaldintas terminas „artimasis užsienis“, Dmitrijus Medvedevas aiškiai apibrėžė regioną, kur Rusija nori turėti privilegijuotus interesus, o V. Putinas ėmėsi kurti Eurazijos Sąjungą.

„Taigi matome labai aiškius požymius, kaip Rusija ketina vystyti savo politiką“, - sakė politologas.

Problema, kuri iškils ir Rusijai

Gruzijos Strateginių tyrimų instituto viceprezidentas pabrėžė dar vieną Rusijos užsienio politikos elementą, tačiau užsiminė, kad, jo nuomone, ilgainiui dėl to pačiai Rusijai gali kilti bėdų, mat ji pati yra federacinė valstybė, kurioje gyvena daug platesnės autonomijos ar net nepriklausomybės trokštančių tautų.

Kaip žinoma, Rusija ypatingai pabrėžia savo piliečių arba žmonių, galinčių pretenduoti tapti jos piliečiais, apsisprendimo svarbą. Esą jeigu Krymo gyventojai pasaulio nepripažintame referendume pasakė, kad nori būti Rusijos dalimi, tai yra neužginčijama.

I. Porchkidzė teigia, kad šį principą Rusiją gali lengva ranka pritaikyti ne tik Ukrainai, bet ir Estijai, Latvijai, Kazachstanui, Baltarusijai. Galiausiai, anot politologo, Rusija apkeitė savo vidinius įstatymus, kurie palengvino naujų teritorijų prijungimą prie Rusijos.

„Tačiau kai mes kalbame apie apsisprendimo principą, matau tam tikrą nesuderinamumą tarp trumpo ir ilgo laikotarpio Rusijos tikslų. Ji nuolat akcentuoja apsisprendimo principą, bet ir pati yra šios problemos dalis. Šiuo atveju aš nematau darnios politikos, nes Rusija pati yra probleminė šalis“, - sakė Gruzijos politologas.

Kas bus toliau?

Keldamas klausimą, kas bus toliau, Gruzijos Strateginių tyrimų instituto viceprezidentas konstatavo, kad Vakarai veikiausiai nepademonstruos didelio ryžto tiesiogiai įsitraukti į regiono reikalus. Jis pabrėžė, kad net tarp NATO narių plika akimis regimas nuomonių pasiskirstymas, kai naujosios Aljanso narės ragina imtis aktyvesnių veiksmų, o senosios užsiima svarstymais.

Vladimiras Putinas
„Kitas dalykas – V. Putinas tikrai eis į priekį, nes jam patinka demonstruoti savo jėgą. Jis baudė Gruziją 2008 m., jis baudžia Ukrainą už tai, kad nuvertė Rusijai palankią Vyriausybę, jis nueis visą kelią ir parodys, kaip juos baudžia. V. Putinas mėgsta žaisti su simboliais. Gal jis nukreips savo dėmesį į Padniestrę ar vėl į Gruziją? Aš galiu kalbėti apie scenarijus, kas gali nutikti Gruzijoje, bet bet kokiu atveju jis būtinai bandys parodyti, kad yra stipresnis, kad kiti turi reaguoti į jo veiksmus“, - teigė I. Pochkidzė.

„Pamoka, kurią reikia išmokti iš to, kas vyksta, yra tokia: V. Putinas pirmauja, o visi kiti reaguoja ir jam tai patinka. Po jėgos panaudojimo jis mėgsta palaukti, nes turi klasikinį dziudo kovotojo mentalitetą: panaudoja savo jėgą ir paskui laukia, ruošiasi“, - pridūrė politologas.