Po dviejų dienų ratuose, mėgaujantis gerais keliais, nuostabia gamta ir mažų, jaukių gyvenviečių vaizdais, vakare pasiekėme Melburna. Kamščiai kelių milijonų gyventojų mieste gal ir neatrodo patraukliai, tačiau, kaip ir daugelyje megapolių, jie gana gyvybingi, judėjimas nesustoja, tad ir piktintis didele gaišatimi niekam nekyla noras. Bent jau žvelgiant į prasilenkiančių vairuotojų veidus.
Kažkokie geri jie čia visi, paslaugūs. Tiesa, kartais net per daug. Štai visai jau temstant, įvedėme į savo GPS paiešką arčiausią vietą nakvynei. Kad daug nesiblaškytume. Atsirado toks pasiūlymas, kuriuo vedini atsidūrėme labai tyliame, net įtartinai tuščiame, bet tvarkingame rajone.
Temo, tad ieškomame pastate jau degė šviesos. Palikęs draugus mašinoje, nuėjau pasidairyti. Durys buvo užrakintos, tačiau pro lango stiklą matėsi kažkokia salė, kurioje vakarieniavo nemažai garbaus amžiaus žmonių. "Puiku." - pagalvojau, "atvykstame pačiu laiku". Australijoje jie čia savo reikalus visi baigia gana anksti, net supermarketai daugelyje vietų ir visokio plauko valgymo įstaigos uždaromos nesulaukus net aštuntos valandos. Tad atidėlioti tokio svarbaus reikalo jokiu būdu nevalia.
Kelis kartus paspaudžiau skambutį, tačiau durų atidaryti niekas neskubėjo. Galų gale, vos man pradėjus ieškoti kokio paslėpto kito įėjimo, pasirodė tokia keista uniforma vilkinti dama su prijuoste. Ir tuomet tarp mūsų įvyko štai toks, labai net, sakyčiau, mandagus pokalbis:
- Sveiki, kuo galėčiau padėti,- pasiteiravo moteris, ant kurios krūtinės buvo užsegtas ženklelis su vardu Sara.
- Labas, ponia. Ar turite laisvų vietų šiame nuostabiame name?
- Yra. O kelių jums reikia?
- Na, čia jau pagal galimybes. Kiek bus, tiek. Kad tik keturi žmonės sutilptų kažkaip.
- Hmmm, sunku taip atsakyti iš karto, - atsakė Sara ir pradėjo žiūrėti į mane kaip mokytoja į pamokos neišmokusį mokinį, - o kada reikia?
- Dabar būtų labai gerai, - atsakiau ir pamačiau, kaip šį kartą jau sutriko ir mano pašnekovė.
- Dabar? - perklausė dėl viso pikto, - Iš karto? Bet juk dėl to reikia tartis, mes taip nedirbam.
- Suprantu, ponia, tačiau mes dažniausiai taip darom. Sunku iš anksto žinoti kur atsidursi. Bet tik vienai nakčiai, - stengiausi nutaisyti kiek tik įmanoma mano atveju tyresnį veidą.
- O ką, neturite, kas prižiūri namuose? - jau labiau susidomėjusi, nei rimtai įsitraukusi į reikalą ištarė Sara.
- Turim, bet namai toli, o mums …. - greičiausiai mūsų pokalbis būtų dar kurį laiką trukęs. Ir esu beveik įsitikinęs, kad net galėjo pasisekti praleisti naktį gražioje aplinkoje su vazoniniais augalais ir bendru televizoriaus žiūrėjimu vakare su visais čia esančiais gyventojais. Tačiau staiga prieš mano akis, už Saros nugaros, du jauni vyrai pravežė ratuose sėdinčius ir palaimingai snaudžiančius senjorus. O paskui juos, pasiramsčiuodamos lazdelėmis, krypavo ir klegančių, ir šlepetėmis šlepsinčių močiučių būrelis.
Ką tik įvykęs pokalbis mano galvoje akimirksniu prasisuko iš naujo, tada aš, panašu, net akimirką supanikavau. Nežinau, kodėl, bet žengiau žingsnį atgal ir perskaičiau ant stiklinių durų dailiomis raidėmis išraitytą užrašą: "Vila del Sole, pagyvenusių žmonių namai" . Aš prašausi į SENELIŲ NAMUS!
- Žinote, manau, mes paieškosim vietos kur kitur, atleiskit, kad sutrukdžiau, - traukdamasis atatupstas pradėjau kažką nerišliai vapėti Sarai, kai tuo metu į holą rinkosi vis daugiau namo gyventojų. Kai kas jau stebėjo mašinoje esančius mano draugus pro langą ir gyvai aptarinėjo jos piešinius.
- Kaip norite, - šypsojosi Sara, - nors, manau, galėtume kažką sutarti. Pagalvokite ir paskambinkite mums.
- O taip, dėl to neabejokit, - ištariau ir beveik tekinas pasileidau atgal. Turėjau atrodyti mažų mažiausiai keistai, kai vos įšokęs į autobusiuką liepiau Vytarui varyti iš čia.
- Pavogei ką? - ramiai paklausė draugas, jau toldamas nuo paslaptingo namo, prie kurio langų buvo prilipę tamsūs šešėliai.
- Ne. Bet geriau paieškokime kur nors kitur.
- Gaila, graži vieta buvo.
- Graži, - Vycka, - bet dar ne dabar. Ne šiandien.
