Viena didžiausių Lietuvos ir visos Europos Sąjungos (ES) problema ir rūpestis yra didelis nedarbas. Šiuo metu ES darbo neturi daugiau kaip 26 mln. žmonių. Šiek tiek geresnė žinia yra ta, kad Lietuvoje nedarbo lygis nuosekliai mažėja, bet vis dar viršija ES vidurkį.
Tačiau Lietuvoje per pastaruosius dvejus metus pavyko sumažinti ir rekordinį jaunimo nedarbą. Norėtųsi tikėti, kad veiksmingai ir skaidriai panaudojant tuos 6 mlrd. eurų, skirtų Jaunimo užimtumo iniciatyvos visoje ES įgyvendinimui, iš esmės padėtų išspęsti jaunimo nedarbo problemą.
Tik nesinorėtų, kad mūsų jaunimas ir toliau darbo ieškotų svetur. Tiesa, Lietuvoje metiniai emigracijos srautai per pastaruosius metus sumažėjo dvigubai. Jei prieš kelerius metus per metus iš Lietuvos išvykdavo maždaug 83 tūkst. žmonių, tai dabar – apie 40 tūkst. Tačiau tai mažai guodžia, turint galvoje, kad emigracija iš Lietuvos išlieka viena didžiausių ES.
Todėl svarbu didinti mūsų jaunimo paskatas ne tik dirbti Lietuvoje, bet ir tų jaunuolių, kurie emigravę, paskatas grįžti į tėvynę. Čia svarbu ne tik geri atlyginimai ar kokybiškos darbo vietos, bet ir tinkamas darbdavių požiūris į savo darbuotojus, galimybės derinti darbą su įsipareigojimais šeimai. Nors atlyginimai pastaraisiais metais šiek tiek auga, jie išlieka nepakankamai dideli konkurencinėje kovoje su Didžiosios Britanijos, Airijos, Norvegijos ar kitų lietuvių emigracijos šalių atlyginimais.
Lietuvoje minimalų mėnesio atlyginimą gauna beveik 20 proc. darbuotojų, o kas antras dirbantis uždirba mažiau nei 2 000 litų. Jei susiruošėme didinti minimalų darbo užmokestį, būtina skatinti ir kitų atlyginimų didėjimą, kad išvengtume algų suplokštinimo. Juk žmogus, turintis aukštesnę kvalifikaciją ir geresnę darbo patirtį, turėtų uždirbti daugiau.
Žmonėms svarbūs ne tik atlyginimai, bet ir darbo sąlygos: darbas turi būti legalus, darbo sauga – užtikrinta, darbo laikas – reglamentuotas, darbo teisės – įtvirtintos, santykiai su darbdaviu – aiškiai apibrėžti. Todėl būtina labiau skatinti socialiai atsakingą verslą, investicijas į darbo sąlygų gerinimą bei darbuotojų kvalifikaciją. Reikia plėtoti kolektyvinius darbo santykius, kurie, deja, gerokai atsilieka nuo senųjų ES valstybių narių.
Nepamirškime, kad Europa sensta. Per 50 metų ES gyventojų trukmė pailgėjo 5 metais ir toliau ilgėja. Lietuva čia nėra išimtis. Viena rimčiausių Lietuvos ir Europos problemų yra ta, kaip užtikrinti pensininkams tinkamas pensijas, sveikatos ir socialines paslaugas.
Labai norėčiau, kad kuo greičiau Lietuvos pensininkams būtų ne tik atlyginta ankstesnės valdžios padaryta skriauda, bet ir pradėtos didinti pačios pensijos, nes pagal pensijų dydį ES esame treti nuo pabaigos. Nemanau, kad trūkstamas lėšas pensijų kompensavimui reikia paimti iš sąžiningai dirbančio verslo ar iš visų gyventojų. Šiam tikslui reikėtų panaudoti ekonomikos augimo vaisius.
Kitas svarbus lėšų šaltinis – kovos su šešėline ekonomika ir kontrabanda vaisiai. Šešėlinė ekonomika, deja, Lietuvoje yra labai išbujojusi. Net apie 30 proc. sukuriamo BVP „lieka šešėlinėje ekonomikoje“. Prastesnė situacija ES yra tik Rumunijoje ir Bulgarijoje.
Tačiau noriu atkreipti dėmesį į geresnę tendenciją – Lietuvoje sumažėjo pajamų nelygybė. Jei 2010 metais pagal pajamų nelygybę tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių ES buvome rekordininkai (šis darbo užmokesčio skirtumas tuomet siekė 7 kartus), tai pernai mes priartėjome prie ES vidurkio.
Vis dėlto, Lietuvoje, kaip ir visoje ES, aktuali išlieka skurdo bei socialinės atskirties problema. Socialinei apsaugai Lietuva skiria tik 17 proc. nuo BVP, kai ES vidurkis yra 29 proc. Todėl būtina plėtoti mūsų socialinės atskirties mažinimo sistemą, kad ji garantuotų visiems žmonėms apsaugą sudėtingais gyvenimo laikotarpiais.
Kova su nedarbu, skurdo mažinimas, rūpinimasis jaunimu ir senjorais ir, žinoma, elementarus žmogiškumas – mūsų Lietuvos ir šios Vyriausybės gyvavimo gairės.