Sveiki atvykę į Gruziją: kaip keliauti džigitų šalyje?

Koks džigitas nemėgsta greičio? Šis retorinis klausimas iš vieno anekdoto atspindi gruzinų vairavimo kultūrą. Iš pradžių pamačius eismą Gruzijoje norisi imtis už galvos: visi lekia, maigo garso signalą, iš dviejų eismo juostų padaro keturias ar penkias. Net raudonas šviesoforo signalas anaiptol nereiškia, kad automobilis sustos, nes yra „raudonas“ ir „truputį raudonas“, per kurį neva galima važiuoti, signalas.

Todėl nuomotis automobilį ir taip keliauti po šalį yra gan didelis iššūkis, o ir patys gruzinai dažnai netiki, kad užsieniečiams pavyks patiems vairuoti, todėl automobilių nuoma be vairuotojo nėra labai rekomenduotina.

Žinoma, ilgiau pabuvus galima perprasti viso gruziniško eismo logiką – būk visada pasiruošęs, kad kažkas, šalia važiuojantis iškrės kokią nesąmonę ir teks spausti ant stabdžio pedalo ar staigiai manevruoti. Kitaip sakant, esminė taisyklė paprasta (gaila, kad Lietuvoje ji nėra populiari) – negalvok, kad jei tau atrodo, jog laikaisi eismo taisyklių, -- esi teisus ir neturi kreipti į kitus dėmesio.

Tbilisyje, kur intensyviausias eismas, geriausia keliauti pėstute, jei toliau -- taksi (prieš įsėdant susitarus dėl kainos), o jeigu pasijautėt, kad jau pažįstat miestą – metro, autobusu ar mikroautobusu. Didžioji problema užsieniečiams, tai užrašai išskirtiniu gruzinišku raštu, bet visada paklauskite ir sulauksite atsakymo ar net palydos iki jums reikiamos vietos.

Toliau nuo Tbilisio tikriausia patogiausia būtų išsinuomoti automobilį su vairuotoju. Tuomet jūs patys galėsite dėliotis maršrutą, spręsti, kur ir kiek užtrukti, ką aplankyti pakeliui.

Tokią paslaugą jums pasiūlys kiekviename viešbutyje. Taip pat galima susitarti su tuo pačiu iš oro uosto vežusiu taksistu. Jei pasiseks, tai vairuotojas bus ir puikus gidas. Jis ne tik važiuodamas daug papasakos, bet ir parodys tai, ko nerasite turistų vadove ir žinoma, pakeliui užveš į kokį labai rekomenduotiną restoranėlį atsipūsti.

Išlaidauti nelinkusiems lieka taip vadinamų „maršrutkių“ (tarp miestų kursuojančių mikroautobusų) variantas. Įspėju, kelionė nebus ypatingai patogi – automobiliai senutėliai, su primontuotomis papildomomis vietomis, kad daugiau keleivių tilptų, o svarbiausia – „maršrutkių“ vairuotojai tikri šumacheriai.

Nenustebkite, kai su senutėliu „Ford Transit“, kuris atrodo tuoj subyrės, lėksite serpantinais gerokai per šimtą kilometrų per valandą greičiu. Patys gruzinai tuomet žegnojasi ir pyksta ant vairuotojo, bet ką padarysi – tokios jau tradicijos.

Taip pat galima keliauti traukiniais. Tiesa, kelionė truks ilgiau ir ne visur traukiniai vyksta. Tačiau šis būdas ypač patogus keliauti prie jūros ar į Svanetiją (apie šį regioną – kitame straipsnyje). Mat yra naktiniai traukiniai – vakare įsėdi, ryte – jau vietoje. Gal ir nėra labai patogu miegoti traukinyje, ypač jei ten tik sėdimos vietos, bet laiko tikrai sutaupote.

Žinoma, dar yra ir VIP variantų – tai sraigtasparnis ar lėktuvas. Beje, galima keliauti ir dviračiais ar motociklais (bet turėkite omeny, kad keliai nėra idealūs, o gruzinai vairuotojai labiau gerbia keliuose laisvai vaikštinėjančias karves nei dviratininkus ar motociklininkus).

Kaip dažnai sakoma Gruzijoje: „Viskas įmanoma, nėra problemų.“