Paharpūro budistų vienuolynas
Šalies šiaurėje didžiulį plotą prie Naogaono miesto užima VII a. pastatyto Paharpūro budistų vienuolyno liekanos. Bangladešas – musulmoniška šalis, tik dešimtoji dalis gyventojų, daugausia šiaurinėje ir rytinėje dalyje gyvenančios mažosios etninės grupės, išpažįsta kitas religijas, tačiau čia kadaise stovėjo didžiausia Pietų Azijoje budistų šventykla.
Paharpūro vienuolynas nuo VII a. iki XII a. buvo kultūros, švietimo, proto ir išminties centras, vienuoliai iš tolimiausių Pietų Azijos kraštų atkeliaudavo čia mokytis, medituodavo po medžiais vienuolyną supančiuose dideliuose soduose.
Geriausiai išsilaikiusi pagrindinė Paharpūro budistų vienuolyno stupa iš tolo primena laiptuotą piramidę. Aplink būriuojasi moksleivių grupės, šeimos su vaikais. Nors šis vienuolynas – vienas svarbiausių Bangladešo turistinių objektų, aplink – nė vieno užsieniečio. Tai didžiausias budistų vienuolynas pietinėje Himalajų pusėje.
Nuo vienuolyno vartų iki pagrindinės stupos tenka kulniuoti beveik puskilometrį, ir dar pozuoti grįžtančiųjų telefonams: su sutiktųjų dukromis, mamomis, tėčiais, sūnumis, su visais kartu ir su kiekvienu atskirai. Galiausiai tenka sprukti, nes jaučiu, kad stupos nepasieksiu iki vakaro.
Ištrūkusi skubu nebesižvalgydama į šalis. Po griuvėsius vaikštinėja vaisių pardavėjai, bet šie ne tokie smalsūs, net prekių nesiūlo. Ant griuvėsių atsisėdusį kokosų pardavėją užkalbinu pati, tačiau vaisiaus nusipirkt nespėju: būrys moksleivių atskiria mane panosėn atkištais telefonais.
Bagerhatas – mečečių miestas
Bangladešo pietuose stovi kitas UNESCO saugomas objektas – Sat Gumbuj mečetė, dar vadinama Šešiasdešimties kupolų mečete. Ją supantis XV a. mečečių miestas Bagerhatas vertas ne mažesnio dėmesio. Šešiasdešimties kupolų mečetė – viena seniausių Bangladeše, pastatyta 1459 m.
Ant mečetės laiptų nusiaunu batus ir įžengiu į baltų kolonų mišką. Sodrus maldą giedančio imamo balsas atsimuša į dešimtis kolonomis paremtų skliautų, kol pritilęs išsiveržia pro tolimas duris. Imamui nutilus, ausis pasiekia iš lauko sklindantis žingsnių aidas ir vaikų krykštavimai.
Siaurais raitytais laiptais užlipu ant stogo pasigrožėti miestu ir suskaičiuoti kupolų. Iš viršaus matyti aplink šventyklą žaliuojančios vejos, parkai, ryžių laukai. Atrodo lyg gyvenimas čia teka kažkaip svajingai, be rūpesčių. Po dideliu medžiu šnekučiuojasi trys barzdoti vyrai, medyje karksi varnos. Atneštus nuo žemės balsus vėjas paklaidina tarp stogo kupolų. Keista, tačiau kupolų – septyniasdešimt.
Aplink mečetę vaikštinėja poros, vakaro saulėje blizga šalimais telkšančio krokodilų tvenkinio vanduo. XVI a. Bagerhate stovėjo daug prabangių namų, mečečių, mauzoliejų, telkšojo dailūs tvenkiniai, miestą vagojo grįstos gatvės ir keliai. Daugelio šių grožybių nebeliko.
Be Sat Gumbuj mečetės galima apžiūrėti mečetės ir viso miesto įkūrėjo Khan-i-Jahano mauzoliejų, bent penkias gerai išsilaikiusias mečetes bei keletą mauzoliejų, esančių maždaug 15 kilometrų spinduliu aplinkui.
Nulipusi nuo stogo suku į gatvelę pasižvalgyti. Kiemuose sėdi vyrai, rūko pypkes, per tvoras šnekučiuojasi moterys, braidžioja tarp ryžių, kapstosi daržuose. Kiti kiemai apleisti, už tvorų matyti namai užkaltomis durimis ir langais. Nors Bangladešas – musulmoniška šalis, moterys čia daug laisvesnės, veidus slepia tik viena kita.
Sundarbano mangrovės
Šalies pietuose susijungę Gangos, Bramaputros ir Megnos vandenys, išsiliedami į Bengalijos įlanką, suformavo didžiausią pasaulio deltą, kuria prateka tiek vandens, kiek visomis Europos upėmis kartu sudėjus. Čia veši UNESCO saugomas didžiausias pasaulyje Sundarbano mangrovių miškas, kuriame gyvena karališkieji Bengalijos tigrai.
Mangrovių mišką vagoja nesuskaičiuojami upeliai, upeliūkščiai ir kanalai. Dukart per parą potvynių vanduo apsemia salelių pakraščius ir žemiausias salas, o potvyniams nuslūgus dumble matyti gausybė žvėrių pėdų.
Liūdna, bet Sundarbano plotas kasmet mažėja – maždaug 100 kilometrų į žemyną įsiterpusios mangrovės prieš du šimtus metų užėmė dukart didesnę teritoriją. Nyksta ir tigrai, nors jiems ir jų namams apsaugoti dedama daug pastangų. Šiuo metu Bangladešui priklausančioje Sundarbano dalyje laisvėje gyvena apie 350 karališkųjų Bengalijos tigrų.
Aplink Sundarbaną įsikūrę žmonės mangrovių kanaluose žvejoja, miške renka vaistinguosius augalus, uogas, kerta nendres, kopinėja laukinių bičių medų. Labiau už viską jie bijo akis į akį susidurti su tigru, nuo kurio retai kada pavyksta pasprukti gyvam. Karališkieji Bengalijos tigrai – geri plaukikai, jiems vieni niekai įšokti į žvejų valtis. Kad apsisaugotų nuo tigrų, Sundarbano žmonės meldžiasi miško deivei Bono Bibi.
Kaip nukeliauti į Bangladešą
Europos Sąjungos piliečiai Bangladešo vizą gali gauti Dakos oro uoste sumokėję 51 JAV dolerį. Už 1 JAV dolerį apytiksliai gausite 77, už 1 eurą - 99 Bangladešo takas. Už dvivietį kambarį geresniuose šalies viešbučiuose parai sumokėsite apie 25-40 dolerių, ekonominio lygio – keliskart pigiau, už aukščiausios klasės – virš 100 dolerių. Maistas restoranuose keliskart pigesnis nei Lietuvoje.
Po šalį galima keliauti autobusais, traukiniais ir laivais, bet į tokias tolimas ir saugomas vietas kaip Sundarbanas geriau užsisakyti vietinių kelionių agentūrų parduodamus įvairios trukmės turus (aš keliavau su kelionių agentūra Bengal Tours).
Skrydžiai į Daką pigesni iš Varšuvos oro uosto per Dubajų, Dohą arba Stambulą. Į Varšuvos oro uostą patogiai nuveža Simple Express autobusai, iš Vilniaus ir Kauno kursuojantys dukart per parą.
Temperatūra Bangladeše žiemą 11-20 laipsnių, vasarą 20-38 laipsniai šilumos. Daugiausiai lyja liepos, mažiausiai – sausio mėnesį. Turistams geriausias sezonas – nuo spalio iki kovo mėnesio.
