Itališką kultūrą į Lietuvą atnešė italė Bona Sforca – Žygimanto Augusto motina (taigi Barboros Radvilaitės anyta). Nuo tų laikų didikų virtuvėse gaminami ne tik naliesnikai, bet ir makaronai, skryliai, lazanijos ir tortai (apvalios formos sluoksniuotos tešlos pyragai su įdaru).
Kaip teigia R. Laužikas “Skryliai arba lazankės yra tolimas, bet tikras romėniškų testaroli giminaitis. Plonos iškočiotos tešlos rombais pjaustyti ir virti gabalėliai, patiekiami su įvairiais padažais ar užpilais, ilgai valgytas didikų dvaruose. XVII amžiuje minimas net kaip puotos patiekalas. Vėliau buvo plačiai kopijuojamas valstiečių virtuvės, todėl ilgainiui tapo tikru lietuvišku etnografiniu valgiu.”
Lietiniai blyneliai – tik didikams
Lietiniai blyneliai – prabangus patiekalas, kurį 16-17 amžiais skanauti galėjo tik pasiturintys žmonės, – kunigaikščiai, didikai, bajorai ar turtingi miestiečiai.
„Kad iškeptume tikrą ploną lietinį blyną, reikia itin aukštos kokybės kvietinių miltų, kurie tais laikais buvo brangūs. Kvietinės duonos kepalas galėjo kainuoti 7-8 kartus daugiau nei ruginės“, - pasakoja lietuviškos virtuvės tyrinėtojas dr. Rimvydas Laužikas. Iš paprastų, nepikliuotų ar ruginių miltų lietinių blynų neiškepsi“.
Lietiniai blynai tuomet dažnai gaminti su įvairiais įdarais – tokie vadinti naliesnikais.
Kaip ir šiandien, tais laikais didikų virtuvėje darbavęsi kuchmistrai (taip vadinti virtuvės šefai) į naliesnikus įsukdavo įvairiausio įdaro, net specialiai paruoštų ryžių ar manų košių.
Dr. R. Laužikas pasakoja, kad prabangumo statusą turėjo ir kiti miltiniai patiekalai, pavyzdžiui sausainiai ar riebaluose kepti „blyneliai” panašūs į mūsų laikų žagarėlius. Jų taip pat neiškepsi be “aukščiausios rūšies” miltų. Anot istoriko, šiais laikais, valgomo maisto požiūriu, kone kiekvienas esame kaip XVII amžiaus valdovas ar didikas, nes galime valgyti tai, ką norime ir kada norime, todėl ir lietiniais blynais ar lazanijomis nebesistebime.
Lietiniai mūsų stalui
Mūsų dienomis, kai maisto asortimento pasiūla tokia didelė (miltų, duonos, aliejų rūšių ir t.t.), kiekvienas galime maitintis kaip bajoras. Visgi apie cholesterolį tais laikais niekas nieko nežinojo, tačiau šiandien norintiems mažinti su maistu gaunamą cholesterolio kiekį vertėtų elgtis kaip bajorams per pasninką ir kepimui rinktis augalinius riebalus, - pataria gydytoja dietologė Lina Viniarskaitė.
Būtent per pasninką senais laikais buvo kepama ne ant taukų, kaip paprastai, o naudojamas aliejus, - aguonų, kanapių ar sėmenų. Šiais laikais esant tokiam dideliam aliejaus pasirinkimui, gydytoja dietologė L. Viniarskaitė atkreipia dėmesį, kad turėtume atsižvelgti į kiekvieno jų paskirtį.
Vienas iš kepimui tinkamų aliejų, anot L. Viniarskaitės, yra rafinuotas rapsų aliejus, turintis aukštą degimo temperatūrą. „Šio aliejaus maistinė sudėtis yra gera, jame yra tinkamas nepakeičiamųjų nesočiųjų riebalų rūgščių santykis“. Rapsai geri dar ir tuo, kad tai yra mūsų krašto augalas, o, anot dietologės, tai, kas užaugę mūsų aplinkoje, mums puikiai tinka.
Velykinis laikotarpis yra itin tinkamas metas grąžinti senovinę Lietuvos bajorų dvasią į mūsų valgomąjį, todėl dalinamės vienu naliesnikų receptu iš 19 amžiuje leistos W. A. L. Zawadska knygos „Lietuvos virėja“.
Nereikėtų nustebti dėl to, kad senuose receptuose patiekalo gaminimas nėra aprašytas itin detaliai. „Anksčiau kulinarijos knygas kuchmistrai rašė vieni kitiems, todėl receptuose rašyti savaime aiškius dalykus būtų buvęs nesusipratimas, - pastebi dr. R. Laužikas.
Lietiniai su migdolais
Reikės:
100 g migdolų,
3 šaukštai cukraus,
4 kiaušiniai,
lietiniai.
Iškepti lietinius, pagaminti įdarą: nuplikyti 100 g migdolų, sugrūsti, sumaišyti su trimis šaukštais smulkaus cukraus ir keturiais tryniais, gerai ištrinti, sudėti išplaktus baltymus, atsargiai išmaišyti ir aptepti kiekvieną lietinį. Susukti ir apkepinti, kad pagelstų.
Skanaus!
