Visi kraipome galvas, kaip čia dabar išėjo, kad skiriame gynybai viso labo 0,8 proc. BVP. Politikai rodo vieni į kitus pirštais, „čia jūsų vyriausybė nurėžė pinigus kariuomenei“, o „jūsų – velniai žino, kur pradangino!” Ir kaip mums ne gėda? Štai estai jau beveik 2 proc. nuo BVP skiria gynybai! Ach, estai, estai, tie šiaurės šviesuoliai, kaip mums toli iki jų, pasėdėkim ir parymokim, o berymodami paverkim, nelyginant kokie rūpintojėliai, juk taip gerai tai sugebame, galų gale dar apsidrabstykime save purvais ir vėl paverkime.
O gal jau gana tų niurzgėjimų? Gal kaip prieš ketvirtį amžiaus, pabudome ir kelkimės? Prisiminkime, ką sapnavome per tą 24-erių metų letargo laikotarpį, susivokime, prasikrapštykime akis ir imkimės darbo. Sapnas juk buvo neįmantrus, iš dviejų dalių: pirma, kad mūsų niekada niekas nepuls, o antra, kad jeigu ir puls, tai bus Rusija su tūkstančiais tankų, kurie pervažiuos Lietuvą per 6 valandas. Iš šių dviejų prielaidų sekančios išvados – kariuomenė mums nereikalinga, kam ruoštis karui, kuris bus tik po šimto metų ir kurį mes pralaimėsime dar jam neprasidėjus?
Pamąstykime patys sau, žurnalistai, politologai, valdininkai ir šiaip visi piliečiai, tuo sapnu įtikėję ir šį siužetą kaip mantrą kartoję visus 24 atkurtos Lietuvos metus. Tiesa, ir dabar dar yra postringaujančių apie du lietuviškus tankus be benzino ir kaip juos reikės su sviestu tepti, bet tokie niekada neišlips iš savo menkybės, nors ir šimtą tūkstančių hektarų žemės Maskvos apylinkėse įsigytų už Lietuvos žmonių prakaitu jiems sukrautus milijonus. Kas blogiau – prarasti trečdalį verslo ar savo lėšų ar prarasti visą verslą. Stipri Lietuvos kariuomenė kartu su sąjungininkų parama garantuoja ramią senatvę. Didesnė pensija Sibire nepadės.
Nustokime kaltinti vieni kitus. Juk esant tokiai viešajai nuomonei, kad niekas mūsų niekada nepuls, o jeigu ir puls, tai vis tiek per šešias valandas užgrobs, kitaip ir būti negalėjo. Nei vienas politikas ar partija negalėjo žadėti rinkėjams didinti krašto apsaugos biudžeto, o atėję į valdžią tokių veiksmų imtis. Juk tai būtų buvę nepopuliaru, garantuotas smūgis per reitingus. Ir kodėl iki šiol nėra įsisąmoninta, kad biudžeto eilutė skirta valstybės gynybai nėra piliečių pageidavimas o valdžios įsipareigojimas ginti valstybę.
Tai Lietuvos valdžią įpareigoja konstitucija bei valdžiai suteiktas tautos mandatas, nesvarbu ar tai būtų Seimas ar Vyriausybė ar Prezidentė. Nebandykime net aiškintis, ar ta pasaka apie Rusijos dorumą ir Lietuvos menkavertiškumą buvome įtikėję dėl informacinio karo, vykdomo prieš mus, ar labiau dėl savo naivumo, ar dėl dar kitų priežasčių. Tai jau nesvarbu.
Svarbu, kad matome, jog šiandieninė putininė Rusija yra grėsmė, ir kad šiuolaikiniame kare viskas yra sprendžiama ne tūkstančiais tankų, o nuolatinėmis informacinėmis atakomis ir „žaliųjų žmogeliukų“ būriais. Pirmiausia apginkluokime savo kariuomenę iki tokio lygio, kad ji būtų pajėgi greitai susitvarkyti su „žaliųjų žmogeliukų“ pajėgomis ir bent atsikratykime nevisavertiškumo komplekso „vis tiek mus sutryps per šešias valandas“.
Juk taip giriame estus, o Estija, būdama daugiau kaip du kartus mažesnė už Lietuvą, gynybai skiria dvigubai daugiau nei Lietuva. Jie suvokia, kad gynybai reikia ruoštis nuolat ir nepostringauja, kad Rusijos tankai juos sutryps per kelias valandas. Jie supranta, kad skiriamos lėšos yra ne išlaidos o investicija į šalies saugumą ir žmonių gerovę.
Ir dar – nustokime apie NATO kalbėti trečiuoju asmeniu. Supraskime, kad mes taip pat esame NATO, jau dešimt metų esame NATO. Nors ir važiuojantys „zuikiu“, bet visaverčiai NATO nariai, ką per savo vizitą dar sykį patvirtino JAV viceprezidentas Joe Bidenas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!