Ji yra gerokai vyresnė už mane, tačiau aš ją beprotiškai myliu. Mes gyvenome kartu jau 2 metus, ir per tą laiką yra labai daug kartų atleidusi man už mano padarytas klaidas. Aš vis žadėdavau, kad taip nesielgsiu, tačiau atsitikdavo kitaip...
Aš noriu labai ją susigrąžinti ir stengtis pasikeisti, įrodyti jai, kad aš galiu būti toks, kokį pamilo prieš 2 metus. Tačiau ji nebetiki mano pažadais, o aš be jos nematau prasmės gyventi. Žodžiu, ji yra man viskas. Norėčiau jūsų patarimo, ką man daryti... kaip man ją susigrąžinti... jos meilė man gerokai aptemo, kas tikrai yra skaudu. Norėčiau viską pakeisti... Bet bijau, kad jau per vėlu, ko aš labiausiai bijau... Ir man labai gėda už savo padarytas klaidas ir įskaudinimus, tiesiog manau, jai viskas susidėjo į vieną vietą ir ji pavargo...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI BŪNA GĖDA UŽ PADARYTAS KLAIDAS
Jūs labai teisingai bijote, kad yra per vėlu. Jūsų draugė padarė labai teisingai, kad jus paliko. Ji būtų teisi paklaususi: jei netyčia sudaužai stiklinę, ir po to pasakai: „atsiprašau“- ar stiklinė dėl to susiklijuoja?
Deja, ne visuomet reikia stengtis susigrąžinti moterį, prieš kurią kildavo pyktis ir prieš kurią kėlei ranką. Būtent dėl to nereikia to daryti, kad „ji yra viskas“. Nes tarp jausmo, jog žmogus yra „viskas“ ir smurto jam yra trumpas kelias ir tiesioginis ryšys. Dažniausiai „viskuo“ mums tampa žmonės, kurie atstoja mums kažką kitą - pavyzdžiui, motiną ar tėvą.
Kad ir kaip būtų keista, kai mes labai smarkiai prisirišame prie tokio žmogaus, kai jis užima beveik visą mūsų sielą, mes anksčiau ar vėliau imame žiauriai pavyduliauti ir elgtis su juo nusakomai: pavydžiai ir agresyviai. Nes mes supainiojame tai, ką jis duoda, su gyvybiškai svarbiais dalykais - oru, vandeniu, maistu - ir su pačiu svarbiausiu žmogumi - mama. O ši sielos dalis nesensta.
Sveikuose šeimos santykiuose kūdikiška sielos dalis bręsta. Nesveikuose - lieka amžinai kūdikiška. Mes išaugame tik iš dalies, sutinkame kitos lyties asmenį, pamilstame jį labai karštai... Ir kai šis žmogus ima rodyti dėmesį kitiems, reaguojame taip, tarsi būtumėme sumažėję ir iš mūsų kas bandytų atimti orą, vandenį ir paskutinį maistą. Tarsi kas atimtų mamą iš kūdikio.
Ir jei čia ir yra kažkokia jūsų klaida, tai klaida ši nesąmoninga. O ištaisoma ji tik viena priemone - paleidimu. Leidimu žmogui nutolti neribotam laikui. Bet kuris bandymas jį susigrąžinti būtų tas pats, kas alkoholikui, kuris kurį laiką negėrė, išgerti „tik truputėlį“, tik „simbolinę taurelė“. Po kurios sektų dar žiauresnis užgėrimas.
Ne, negalima visko kartoti iš naujo. Todėl teismo sprendimai visame pasaulyje esant smurtui yra tokie pat: neprisiartinti nei penkiasdešimties metrų prie to, prieš kurį kėlei ranką. Nes ranka kilo ne iš sąmoningos sielos dalies. Sąmoninga dalis tik ieškojo pateisinimo. O vėliau gimdė gėdą.
Žinoma, jūsų sąmonėje gyvena nuoširdus noras „pasitaisyti, įrodyti ir užsitarnauti“. Tačiau patikėkite, kad tai yra toli nuo tikrovės. Pasąmoningai jūs žiūrite į šią moterį kaip į labai gerą motiną, kuri ūmai virsta labai bloga. Ir ši jūsų sielos dalis neklauso jokių pasižadėjimų. Ji yra kūdikio amžiaus ir nesupranta, kas yra „pasitaisyti“.
Emociškai ši moteris priklauso tik man vienam - štai tokia jos logika ir jokios kitos ji neklauso. Užtektų jums vėl pradėti gyventi kartu, ir po kiek laiko jūs nežinia kodėl ATRASTUMĖTE save jos žiauriai pavyduliaujant, rėkiant ir vos susilaikant, kad jos neprimuštumėte. Ir tuomet ji ne šiaip išeitų, o išeitų tam, kad sugrįžtų su policija ar psichiatrais. Ne dėl to, kad jūs dabar nenorite susilaikyti. Tiesiog jūs turite reikalų su traumuota pasąmone. Ji alkana. O sustabdyti ALKANO RĖKIANČIO VAIKO, IŠ KURIO ATIMA MOTINA, NEĮSTENGŲ NIEKAS.
Maža to, jūsų draugė taip pat traumuota. Ne tik ir ne tiek jumis. Ji turi savo žaizdų, ir paskutiniu metu jaučia jas kaip padarytas jūsų. Jai reikia pasigydyti nuo gyvenimo su jumis. Jokiu būdu nebūtų meilės įrodymu vėl atsirasti jos gyvenime ir pasakyti „pažiūrėk, kokia dovanėlė - aš ir vėl čia, tik pasitaisęs“. Jūsų meilės išraiška jai - leisti jai atsistatyti po nesveikos meilės. O mylėti ją sveikai jūs galite išmokti tik pasveikęs pats.
Todėl jums reikalingi ne desperatiški bandymai „pasitaisyti, susilaikyti ir pradėti elgtis gražiai“. O labai blaivi ir skrupulinga savo sielos analizė. Tam reikalingas profesionalus psichologas- psichoterapeutas su psichoanalitiniu pasiruošimu. Nieko bendro neturintis nei su vaistais, nei su įtaiga. Ir lankymas pas jį jokiu būdu neturi tapti „atbuvimu, kad pasidėčiau varnelę“. Iš jo išvis nereikia tikėtis kažkokio „psichikos pasikeitimo“. Tik pažinimo. Blaivaus ir kruopštaus.
Na o ką galima pasakyti be šios blaivios analizės? Tik tiek, kad sieloje yra žaizdų. Jos susidaro vaikystėje santykiuose su tėvais. Ir vėliau, sutinkant tam tikrus žmones, šios žaizdos atsiveria vėl, kviesdamos mus juos pagydyti partnerio/sutuoktinio pagalba. Šitaip elgiatės ne jūs vienas.
Į gyvenimą kartu kaip į psichoterapiją žiūri labai daug įvairaus amžiaus besituokiančių porų. Jie vaikystėje patyrė tam tikrą meilės deficitą ar išvis neturėjo sveikų santykių, todėl lūkesčius į sutuoktinius deda fantastiškai didelius. Prisiriša prie jų mirtinai. Pavyduliauja žiauriai ir negražiai. Tuomet skiriasi - ir tai yra geriausia išeitis.
Na, o kokiose porose nebūna tokių dramatiškų santykių? Tokiose, kur vaikystėje santykiai su tėvais buvo sveiki. Kur į sutuoktinį dedami nedideli ar maži lūkesčiai. Kur nėra „ji/jis man - viskas“, o „esu aš ir esi tu“. Taip, žodis „mes“ sveikuose santykiuose dažniau pakeičiamas „aš ir tu“. Taip pabrėžiama pagarba vienas kito riboms.
Tuomet pavyduliavimas sumažėja iki diskomforto, nemalonaus jausmo, su kuriuo galima gyventi. Juk ima veikti ne kūdikiška, o suaugusi sielos dalis. Ji gali įsipareigoti, daryti pasirinkimus, kaupti naują patirtį, t.y. mokytis. Kai žmogus iš tiesų suauga, jam nereikia „ryžtis“ pasikeisti. Jis keičiasi natūraliai. Ir nuo šito keitimosi nebūna jokio nuovargio, nes jis vyksta atsižvelgiant į tai, ko nori. O ne į tai, ko trokšti visa širdimi, tik trokšti ne iš to žmogaus.
Tikiu, kad jūs mane supratote ir net turite tam tikrų įžvalgų.
Linkiu jums tęsti toliau šį kelią - jis tikrai vaisingas.
Pagarbiai,
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt
