Šiuo metu socialinio darbuotojo vaidmuo ieškant globėjų, juos parengiant ir mokant, teikiant jiems pagalbą bei kontroliuojant globos kokybę yra minimalus. To priežastis - kvalifikuoto personalo trūkumas.
Reformuojant vaiko globos sistemą ketinama daugiau dėmesio skirti prevencijai, tai yra kad kuo daugiau vaikų liktų augti biologinėse šeimose. Globą šeimose bus siekiama padaryti kuo profesionalesne veikla, o globos įstaigas padaryti kuo panašesnes į šeimos aplinką.
Pasak SADM atstovų, dalis visuomenės yra priešiškai nusistačiusi prieš vaikų globėjus manydami, kad globojama norint pasipelnyti. Po kelių plačiai nuskambėjusių smurto prieš vaikus atvejų šeimynose, globos šeimose populiarumas dar labiau sumažėjo.
SADM užsakymu pernai buvo atliktas tyrimas "Šeimose gyvenančių vaikų globos įvertinimas". Jo metu buvo apklaustos 505 šeimos iš 6 savivaldybių, globojančios vaikus.
Tyrimo duomenimis, apie 30 proc. globėjų turi bendrąjį išsilavinimą, 13 proc. - su pradiniu išsilavinimu. Daugeliu atvejų globėjo pašalpa sudaro didžiąją dalį šeimos gaunamų pajamų. Dauguma apklaustų globėjų teigė, jog valstybės teikiama parama globai nepakankama, turėdami galvoje, kad šiais pinigais patenkinami ne tik vaiko, bet ir šeimos poreikiai. Dvasinius poreikius įvardija nedaugelis apklaustųjų.
Apie 60 proc. globėjų sudaro artimi vaikų giminaičiai. Neretai vaikai yra globojamai esant gyviems biologiniams tėvams. Pastarieji galėtų auginti savo vaikus, jei jiems būtų sudaromos sąlygos.
Tik 57 proc. apklaustų globėjų yra visiškai patenkinti globėjo pareigomis. Kita dalis skundėsi sveikata, ribotomis galimybės suteikti vaikams geresnį aprūpinimą, bendravimo su globotiniais sunkumais, nepakankamais įgūdžiais ir žinių stoka.
SADM duomenimis, Lietuvoje globa kasmet nustatoma maždaug 3 tūkst. vaikų. Šiuo metu šalyje yra daugiau kaip 14 tūkst. tokių vaikų. Iš jų apie 8 tūkst. auga šeimose ir šeimynose, ir beveik 6 tūkst. - institucijose. Lietuvoje šiuo metu veikia 83 vaikų globos namai.
Konferencijoje kalbėjusi Vaiko teisių kontrolierės patarėja Audronė Sakalienė pažymėjo, jog dabartinė vaikų globos sistema, kai už šią veiklą skiriama nemenka valstybės parama, yra vienas iš veiksnių, stabdančių įvaikinimo procesą. Neretai tėvai, ketinantys įsivaikinti sūnų ar dukrą, skatinami materialinės paramos, vis tik nusprendžia vaiką globoti.
SADM duomenimis, pirmoji Lietuvoje vaikus ir suaugusius globojanti prieglauda buvo įkurta Kaune 1633 m. Joje kasmet buvo globojama iki 44 vaikų.
1918 metais buvo sudarytas komitetas Kauno senamiesčio pamestinukams ir našlaičiams globoti, jis surinko į prieglaudas daugiau kaip 200 vaikų. 1924 metais "Vaikelio Jėzaus draugija" išlaikė 257 našlaičius ir pamestinukus, per 100 našlaičių buvo atiduota globoti šeimoms.
Kūdikių gelbėjimo draugija 1922 metais perėmė savo žinion valdžios išlaikomą prieglaudą "Lopšelis". Jis buvo nuolat perpildytas, vaiko išlaikymas brangus, todėl draugija pasekė Skandinavijos pavyzdžiu ir sveikus vaikus atiduodavo globoti šeimoms, dažniausiai pasiturintiems ūkininkams. Jiems už vaiko išlaikymą draugija mokėjo po 40-50 litų per mėnesį. Tai buvo perpus pigiau negu vaiko išlaikymas prieglaudoje.
1928 metais buvo surengta pirmoji Pabaltijo motinų ir vaikų apsaugos konferencija, kuri priėmė rezoliuciją, kad vaiko auklėjimas šeimoje duoda geresnių rezultatų negu prieglaudoje.
XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, vadinamuoju Chruščiovo laikotarpiu, prasidėjo masinės institucijų vaikams statybos. Globos namai ir internatai buvo statomi nuošalesnėse vietose, kad per daug netemdytų "sovietinės gerovės" įvaizdžio. Daugiavaikės, sunkiai besiverčiančios ar dėl vaiko problemų turinčios šeimos buvo netgi skatinamos atiduoti savo vaikus į globos namus ar internatus.
Svetimi žmonės vaikų beveik neglobojo. Pokario prieglaudose tikrieji našlaičiai tesudarė tik apie 10 proc. augintinių. Vienuose globos namuose augdavo iki 300 vaikų. Vaiko sugrąžinimas tėvams buvo gana reta išimtis.
Po Nepriklausomybės atkūrimo spontaniškai pradėjo kurtis šeimynos, kai kuriose iš jų vaikų skaičius siekė kelias dešimtis. Dalyje šeimynų vaikų globos kokybė neatitiko keliamų reikalavimų ir jos buvo išardomos. Smunkant pragyvenimo lygiui, didėjant socialinėms problemoms, vaikų sakaičius globos namuose vėl išaugo.