Aš netikiu, kad bus karas. Manau, kad visas tas žvanginimas ginklais - tai tiesiog desperatiškas vienos grupuotės bandymas žaisti imperinius žaidimus. Ir to žaidimo baigtis taip pat aiški, tik nežinia kiek truks pati agonija.
O jeigu atsitiktų taip, kad Didysis brolis nuspręstų „padėti kenčiantiems Baltijos valstybių žmonėms“, aš labai gerai žinau kas šioje nelygioje kovoje būtų nugalėtojas. Mes. Lietuva. Lietuviai. Mūsų tauta. Žinau, kaip buvo tūkstantį metų, nė kiek neabejoju, jog taip pat būtų ir dabar.
Buvo kryžiuočiai, rusai, lenkai. Buvo plėšimas, valstybės draskymas, nutautinimas, tremtys. Bet buvo Mindaugas, Herkus Mantas, Vytautas, Emilija Pliaterytė. Buvo analogų pasaulyje neturintis knygnešystės fenomenas. Buvo šimtai tūkstančių, milijonai žmonių, kurie kartų kartas gynė, kovojo, mirė, bet neišdavė. Buvo begalinė virtinė vagonų kuriuose mano, jūsų seneliai, kaimynai, motinos, broliai buvo vežami į mirtį Amžino įšalo žemėje. Buvo „Marija, Marija“, rožinis ir kryželis nulipdytas iš duonos. Buvo „miško broliai“, kurie su didžiule nuoskaudą už keturiasdešimtųjų tylą, keršijo okupantams.
Ir nustokit juos vadinti banditais. Banditai atsiras tada, kai Raudonoji armij\ baigs karą ir visas turimas jėgas mes laisvės kovotojų naikinimui. Banditai atsiras, kai miškuose ims veikti netikri diversantų būriai, kurie apsimetinėdami lietuviškais partizanais plėš, žudys, prievartaus... Penkiasdešimt metų mums buvo aiškinama, kad balta yra juoda - atmerkim akis vienąsyk.
Partizanai – tai medžiais virtę mūsų didvyriai. Tai Prezidentas Jonas Žemaitis – Vytautas, kurio bijojo ir kurį gerbė net pats Berija... Mes visą tai tiesiog užmiršome. Mes tai pardavėme už sotesnį kąsnį, už pašalpą, už dešrą...
Aš žaviuosi rusų tauta. Gal penkioliką kartų skaičiau „Vyšnių sodą“, Jesenino eilių pagalba „pakabinau“ savo būsimą žmoną, B. Grebenščikovo, V. Cojaus, V. Vysockio kone visas dainas moku mintinai o A. Tarkovskio estetika ir gylis yra tas mano sielos Everestas, į kurį lipu jau daugelį metų. Pažįstu ne vieną rusą ir labai gerai žinau, kokie tai nuoširdūs ir geranoriški žmonės. Tai iš tiesų didi tauta, kuriai, deja, fatališkai nesiseka su valdovais.
Jau daugybę amžių Rusiją valdo demokratijos ar diktatūros kaukėmis prisidengę niekšeliai, tesugebantys rūpintis savimi, bet ne savo šalimi. Manau, ne išimtis ir Putinas. Paskutiniai jo veiksmai tik parodo jo silpnumą. Jis jau pralaimėjo.
Todėl nereikia bijoti. Nereikia nerimauti. Esmė ne NATO ir ne ES. Esmė – mumyse! Esame tauta, kuri tūkstantį metų kovojo su įvairiais agresoriais. Jiems buvo pavykę mus užkariauti. Tačiau nugalėti mus nesugebėjo NIEKAS. Neužmirškite to. Būkite tuo stiprūs.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!