Tik atvykus pas notarą laukė nemaloni staigmena. Pasirodo, sutarties sąlygas notarui diktuoja bankas, t.y. aš nuo sutarties pasirašymo dienos jau netenku nuosavybės teisės į butą, o nuosavybė
pereina pirkėjui. Pirkėjui, įregistravus butą Registrų centre kaip nuosavybę, ir įkeitus jį bankui, bankas tik per mėnesį perves pinigus man, t.y. pardavėjui.
Dabar man belieka tikėtis, kad pirkėjas yra sąžiningas ir tikrai nueis į banką paskolos būstui ir laimingi nugyvens tą mėnesį. O jei pirkėją (neduok dieve) nutrenks automobilis ar pirkėjas (būdamas ramus, kad nuosavybė jau jo) susikraus lagaminus ir išmaus gyventi į užsienį?
Kokia garantija, kad aš gausiu už parduotą butą pinigus? Jokios. Nuosavybės aš jau neturiu, o rašyti tokias pirkimo-pardavimo sutartis, pasirodo, notarus verčia bankas! Mat bankas nenori užsikrauti jokios rizikos, o visa rizika perkeliama pardavėjui. Į klausimą, užduotą notarui, ar atgausiu parduotą butą, jei pirkėjas dokumentų nesutvarkys ir bankas neperves pinigų, išgirdau notaro atsakymą - „galėsite kreiptis į teismą panaikinti pirkimo-pardavimo sutartį“. Ne paslaptis, kiek toks teisminis procesas gali užtrukti - metus, o gal du. Kur tuomet žmogui gyventi? Nakvynės namuose, o gal bankas suteiks „laikiną būstą“?
Tokia tvarka kelią siaubą, kad sudaromos sąlygos sukčiams tokiu būdu tiesiog išmesti žmogų į gatvę. Manau, kad įsigaliojus tokiai tvarkai, neilgai trukus tikrai išgirsime apie naują sukčiavimo būdą, kuomet pirkėjais apsimetę sukčiai sėkmingai galės atiminėti butus iš senukų.
Ar teisėsaugai, besiskelbiančiai apie didžiausią dėmesį skiriančiai nusikaltimų prevencijai, tai visai nerūpi? Manau, kad jei net notarų darbą reguliuoja bankas, o ne įstatymai, korupcijos liūnas tik gilės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!