Man plyšo širdis žinant, kad jie man ir sesei atiduoda viską, ką gali, bet to tiesiog nepakako. Aš jau nekalbu apie geresnės kokybės rūbus ar keliones į užsienį, tai buvo net nesvarstytina, o man, tuomet paauglei, būdavo taip sunku suprasti, kodėl mano klasės draugės turi tiek gražių daiktų, o aš vis ateidavau į mokykla su tais pačiais nuskurusiais drabužėliais...
Aš augau, baigiau 12-ą klase, artėjo permainų ir pasirinkimų metas... Ir nors tėveliai mane skatino siekti aukštojo išsilavinimo, aš, atvirai kalbant, dvejojau, turėjau du puikius pavyzdžius - abu tėvai su dviem aukštaisiais vos sudurdavo galą su galu...
Nepaisant visko, 2008 m. baigiau prestižinę gimnaziją Lietuvoje, puikiai išlaikiau egzaminus ir įstojau į svajonių specialybę. Tačiau kažkas buvo ne taip, po pirmo semestro as tiesiog supratau, kad man ten ne vieta ir as nesijaučiu laiminga.
Visų pirma, aš žinojau, kad esu didžiulė finansinė našta tėvams. Ir visų antra, mokymo metodai mane tiesiog žlugdė emociškai - dėstytojai mus vertė kalti, ir kalti, ir kalti tą pačią sausą informaciją iš vadovėlių, išleistų 1970 m... Aš nenorėjau tapti tokiu pačiu zombiu ir baigti taip kaip mano tėvai (kad ir kaip juos mylėčiau )... Tikėjau savimi, spjoviau į viską ir išvažiavau į Airiją.
Įsivaizduokite, kokios kalbos sklido Lietuvoje! Kaip gi tokia gera mergaitė - protinga, darbšti - metė universitetą? Tuomet emigracija vis dar buvo tabu ir, patikėkit, daug žmonių stebėjosi ir apkalbinėjo... Visi galvojo, kad plausiu indus likusį savo gyvenimą...
Pradžia buvo tikrai sunki, ko gero, dėl tam tikro kalbos barjero: nors ir neblogai kalbėjau angliškai, airiškas akcentas man pradžioje buvo tikrai neįkandamas. Nepaisant visko, gavau gerą darbą, tapau padavėja penkių žvaigždučių viešbutyje. Tai garantavo gerą atlyginimą ir gerus arbatpinigius. Nepraėjus net pusei metų padaviau prašymus stoti į universitetą ir po ketverių metu studijų viename geriausių universitetų Airijoje gavau bakalauro diplomą. Ir tikrai nebuvo lengva, bet nebuvo ir neįmanoma. Reikėjo tik didelio noro.
Visus ketverius metus dirbau po 30-40 valandų, vasaromis - net iki 60 valandų per savaitę. Mano šeima Lietuvoje negalėjo manęs paremti finansiškai, netgi atvirkščiai, aš remdavau juos. Daug bemiegių naktų buvo paaukota tam, kad pasiruoščiau egzaminams, atlikčiau namų darbus ir spėčiau nulėkti į darbą. Ar buvo verta? Taip! 110 proc.! Baigusi universitetą aš gavau puikų darbą, uždirbu daugiau nei kada nors gyvenime būčiau svajojusi ir atsikėlusi kiekvieną rytą į darbą einu su šypsena. Aš nesiliauju tobulėti ir stengtis, ir noriu daryti dar ir dar daugiau. Šiandien esu apkeliavusi tolimiausius pasaulio kraštelius, nuo Brazilijos iki Tailando, o juk niekada net nebūčiau drįsusi apie tai pasvajoti...
Žmogus - tokia įdomi būtybė: kai gyvenimas tau trenkia su plyta per pakaušį, tu nori stotis vėl ir vėl ir priešintis tam. Taip buvo ir man. Pradėjau nuo nulio, demotyvuota kaimynų ir aplinkinių, žmonės juokėsi ir galvojo kad išprotėjau. Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...
Bet žinojau, kad esu stipri, protinga mergina, ir man niekas nestos skersai kelio. Istorijos moralas turbūt būtų toks - žmogaus galimybės yra beribės, reikia tik norėti ir dirbti. Visiškai nesvarbu, iš kokios šeimos tu esi kilęs, ar turtingas, ar vargšas, mes visi vienodi, su savo svajonėmis ir viltimis. Svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo patirtimi! Tai galite padaryti žemiau: