Mokėsi iš A. Ardavičiaus
Lietuviškas konvojus Dakaro ralyje 2015 metais gali būti kur kas gausesnis nei praėjusį sausį, kuomet finišą automobilių įskaitoje sėkmingai pasiekė Benedikto Vanago ir Antano Juknevičiaus ekipažai.
Dabar kartu su jais į Atakamos dykumos kopas bei Andų kalnų serpantinus veržiasi ir naujokas V. Žala, savo šansus startuoti kitų metų lenktynėse vertinantis 50 su 50.
„Kiekvienas sportininkas svajoja išmėginti jėgas Dakare. Iššūkis atrodo labai gigantiškas, tokių unikalių varžybų net nėra su kuo palyginti. Ir Beno (B. Vanago – DELFI) užveltas susidomėjimas dar labiau užveda. Tik ne visi pageidaujantys sugeba ten išvažiuoti. Na, bet mes ruošiamės“, – DELFI sakė V. Žala.
Inžineriniais tinklais užsiimantis verslininkas skaičiuoja, jog Dakaro raliui reikėtų surinkti maždaug 500-800 tūkst. litų biudžetą. Automobilį jis veikiausiai nuomotųsi, bet dėl konkretaus modelio dar nėra apsisprendęs.
Lietuvos ralio čempionate V. Žala dalyvauja trejus metus, tačiau parako ralio maratonuose dar nėra uostęs. Tiesa, lenktynininkas du kartus buvo išvykęs į dykumas treniruotis su Dakaro patirties nestokojančiu lietuvių kilmės Kazachstano sportininku Artūru Ardavičiumi, dar vieną treniruotę jis planuoja artimiausiu metu.
„Jei startuočiau Dakaro ralyje, kaip pirmam kartui, mano tikslas būtų tiesiog pasiekti finišą ir prikrėsti kuo mažiau juokų“, – didelių ambicijų kol kas nepuoselėja V. Žala.
Pakeitė transporto priemonę
Panašų uždavinį sau keltų ir M. Slapšys, kuris, pavykus surinkti lenktynių biudžetą, kitais metais taip pat debiutuotų automobilių įskaitoje.
2009-aisiais jis Pietų Amerikos dykynes įveikė važiuodamas motociklu. Tuomet lietuvis galutinėje įskaitoje užėmė 99-ą vietą.
Kaip ralio maratonuose valdyti visureigį, M. Slapšį mokė A. Juknevičius. 2011 metais šis duetas laimėjo Vidurio Europos čempionato etapą Slovakijoje T2 klasėje. Po metų M. Slapšys dalyvavo ir ralio maratone Lenkijoje.
„Tai yra sunkiausios, ilgiausios ir įdomiausios varžybos, kuriose kovoji tiek su savimi, tiek su gamta, tiek su kitais dalyviais. O ir žiūrovams įdomiau, kai važiuoja tautiečiai. Tokį planą turiu, bet kol nesudėlioti visi taškai dėl partnerių ir finansavimo, nieko viešai teigti nedrįstu“, – apie 2015 metų ralį atsiliepė M. Slapšys.
Fizinis pasirengimas gelbsti kaulus?
Tuo tarpu susigrumti su Pietų Amerikos dykvietėmis motociklų įskaitoje ketina B. Bardauskas ir Š. Paliokas.
Abu jie dalyvavo Dakaro ralyje 2009 metais, tačiau, priešingai nei M. Slapšys, finišo nepasiekė dėl skaudžiai pasibaigusių avarijų.
„Dabar apie tai net nesusimąstau“, – DELFI priminus, kaip prieš penkerius metus net keliose vietose išsinarino ranką, šyptelėjo Š. Paliokas.
Tiesa, iš praeities klaidų jis teigia pasimokęs ir, jei išties vėl startuotų sunkiausiu pasaulyje laikomame maratone, nebemėgintų iššokti aukščiau bambos.
„Pirma reikia susitvarkyti su savimi, o tik tada lenktyniauti su varžovais. Manau, mano ir amžius jau toks, kad jaunimas turi didesnių perspektyvų. Bet dar anksti kalbėti apie Dakarą. Dabar aš daugiau sprendžiu verslo reikalus. Jeigu jie gerai susidėlios, tada ir Dakaro klausimas pajudės“, – svarstė motociklininkas.
Beje, 2007 metais jis išmėgino tuomet dar Afrikoje vykusio Dakaro ralio trasą važiuodamas automobiliu – Š. Paliokas buvo Aurelijaus Petraičio šturmanas.
Tuo tarpu jo kolega B. Bardauskas Dakaro ralio laukia nusiteikęs labai rimtai. Du sykius maratone dalyvavęs lenktynininkas jau buvo užsisakęs „Yamaha“ motociklą Prancūzijoje, bet jo savininkas galiausiai nusprendė važiuoti ralyje pats. Todėl dabar B. Bardauskui dairytis technikos tenka iš naujo.
Priešingai nei Š. Paliokas, B. Bardauskas 2009 metų Dakaro ralį jam nutraukusios avarijos nepamiršo, nes gydytis traumas jam tenka dažnai. Vos pradėjęs treniruotis motociklininkas susižeidė koją ir dėl įplyšusio raumens negalės sportuoti kelias savaites. Tačiau pasveikęs jis žada rimtai dirbti ir planuoja Dakaro raliui ruoštis ne tik Lietuvoje, bet ir Sacharoje.
„Šiaip daugiausiai dėmesio skirsiu fiziniam pasirengimui. Važiuoju jau pusė velnio, tik reikia fiziškai sustiprėti, nes Dakare sako: kas daug sportuoja, tam kaulai nelūžta. O nelaimė gali atsitikti bet kurią akimirką. Todėl ir aš nenoriu prisišnekėti, kad važiuosiu kitame Dakaro ralyje. Kai paskutinį kartą grįžau iš jo, nuo to laiko „važiuoju“ kiekvieną savaitę. Bet realybė norus ne visada atitinka. Kol nesėdi lėktuve, negali būti tikras“, – samprotavo B. Bardauskas.
Sumanymą sugrįžti į prestižinį ralio maratoną puoselėja ir pernai bei užpernai jame startavęs motociklininkas Gintautas Igaris. Tiesa, DELFI karteniškis teigė abejojantis, ar tai pavyks padaryti kitąmet – esą realiau galvoti apie 2016 metų Dakaro ralį.
Lenktynininką stabdo ne tik verslo reikalai, bet ir sveikatos problemos – rudenį lenktyniaudamas Latvijoje jis susižalojo petį.
Kooperuotis lietuviai nepratę
Skaičiuojama, kad varžytis Dakaro ralyje motociklu yra du ar tris kartus pigiau nei automobiliu. Minimali suma, kurios pareikalauja šios lenktynės, siekia apie 150-300 tūkst. litų.
Dalyvavimo kaštai dar labiau sumažėtų tautiečiams sujungus jėgas ir pasidalinus kai kurias išlaidas, tačiau tarp Lietuvos lenktynininkų tokia praktika nėra įprasta.
B. Bardauskui atrodo kiek kitaip: tam, kad iš bendradarbiavimo būtų naudos, reikia, kad visi lenktynininkai važiuotų vienoda technika ir jų būtų bent trys. Kitaip esą lietuviams vežtis savo aptarnavimo sunkvežimį ir meistrus tiesiog neapsimokėtų.
„2009 metais su Šarūnu važiavome „Yamaha“ motociklais, kuriuos aptarnavo prancūzai, o Mindaugas – KTM, kurį prižiūrėti padėjo latviai. Jokios priešpriešos nėra, tik technika skirtinga“, – paaiškino B. Bardauskas.
Kitų metų sausį Dakaro ralis bus rengiamas jau 36-ą kartą. Iš Lietuvos lenktynininkų iki šiol aukščiausiai palypėti pavyko Aurelijaus Petraičio ir A. Juknevičiaus ekipažui, 2009 metais automobilių įskaitoje užėmusiam 25-ą vietą.
