Pradžia buvo tikrai sunki. Gyvenau su dar penkiais žmonėmis name kaip tikras studentas: neplauti indai, betvarkė ir nuolatiniai baliai savaitgaliais. Darbas buvo paprastas, nieko gero, bet ir nieko blogo. Uždirbdavau duonai, nuomai ir kažkiek likdavo. Vėliau laikai pasikeitė, nusprendžiau išsikelti iš savo bendrabučio ir eiti gyventi vienas. Tada ir pamačiau, kiek čia viskas kainuoja. Prieš tai gyvenau kompanijos, kuri suteikė darbą, name ir važinėjau jų automobiliu.
Galiu papasakoti, kiek aš čia uždirbu. Anokia čia paslaptis - 2000 eurų į rankas už 40 valandų darbo savaitę. Dirbu oro uoste, lėktuvų atsarginių dalių sandėlyje, esu atsakingas už dalių priėmimą, sandėliavimą ir t.t. Žodžiu, sandėlininkas aš, kaip sako lietuviai tėvynėje. Tarkim, tai juodas darbas. Visi kiti juk Lietuvoje dirba direktoriais. Uždirbam, alga tokia, sakykim, vidutinė, tikrai nebloga, bet kiek čia išleidi...
Paskaičiuokim. 800 eurų už vieno kambario buto nuomą, nebent norite gyventi su trimis lenkais. Tada mokėsite pusę tos sumos. Sveikatos draudimas čia privalomas ir kainuoja ne 70 litų o 110 eurų ir kai nueini pas daktarą, jis tik duoda paracetamolio. Visos tos istorijos apie Vakarų daktarus – visiška tiesa, medicinos paslaugos siaubingos, na, bent ligoninės ir įranga nauja, tiek paguodos.
Turiu automobilį, nes darbas už miesto ir nepatogu viešuoju transportu važiuoti, moku kelių mokesčius ir draudimą, taip papildomai susidaro 130 eurų per mėnesį. Telefonas - 50 eurų, kuras - 150 eurų, maistas - 350 eurų. Iš viso - 1240 eurų. O kur pramogos, drabužiai ir t.t.? Aišku, galima neiti ir taupyti, sėdėti namie, gerti alų ir žiūrėti TV.
Išeinu šeštadienį pavalgyti, sąskaita už vakarienę - 20 eurų be gėrimų. Alkoholio nevartoju. Taip per mėnesį grubiai susidaro 100 eurų. O jei eisi į klubą, vakarosi ir t.t., tada gali reikėti dvigubai tiek vienam vakarui. Na, manęs tai nejaudina, nelabai aš tuos klubus mėgstu.
Tiesa, mokausi dar. Mokslai kainuoja 100 eurų per mėnesį. Ne tiek jau daug ir lieka - pora šimtų mėnesio pabaigoje. Tai kur ten tie aukso kalnai?
Be kalbos čia irgi esi nulis. Pats aš kalbu vietine kalba. Bet kad ir kaip kalbėtum, esi emigrantas. Ir tegul į mane mėto akmenis, bet čia daug nacionalizmo ir net jei tu būsi geresnis specialistas, o tavo konkurentas buvo žemesnio lygio specialistas olandas, į darbą priims jį. Tiesiog todėl, kad jis yra Olandijos pilietis, čia gimęs ir augęs. Ir taip visur. Visi šypsosi tau, o į nugarą smeigia peilį.
O šalis čia graži, bet nieko nėra tikro. 16 mln. gyventojų mažesniame plote nei Lietuvos. Nei miškų, nei ežerų, praktiškai miestas ant miesto. Pavydžiu žmonėms, matantiems Lietuvos grožį už lango. Nors ir su daug minusų, bet grožį.
Aš jau čia visiškai prisitaikiau, turiu draugų, merginą, gyvenu pilnaverti gyvenimą. Bet Lietuvos aš pasiilgstu, kad ir kokia ji bebūtų. Turiu aš išsilavinimą, mažai laisvo laiko, nes visą laiką išnaudoju maksimaliai produktyviai. Tačiau giliai viduje sau pripažįstu, kad čia nėra mano tėvynė.
Dabar žinote, kiek kas kainuoja, kiek mes uždirbame. Gal tas, kam pinigai svarbiau už viską, jaučiasi laimingas, nežinau. Tačiau gyvenime yra ir kitų dalykų. Nesiruošiu aš čia daugiau gyventi. Lietuva mielesnė, kad ir kokia ji būtų. Todėl aš grįžtu... Neparsiduosiu svetimai šaliai už daugiau pinigų.
Ir netikiu aš pasakomis, kokie emigrantai laimingi, galbūt dalis tikrai laimingi, tačiau dauguma - ne, tokių sutikau čia šimtus. Žmogus - daugiau nei mėsos gabalas, nes yra jausmai, aukštesni siekiai. Manau, tie, kam užtenka pavalgyti, darbo ir pasilinksminti savaitgalį, yra laimingi emigracijoje. Man to mažai.
O tiems, kas lieka čia, sėkmės. Gal susikrausite turtus, bet linkiu nepamiršti - gyvenimas duotas vienas ir labai trumpas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau: