Kodėl susidomėjau Beyonce?
Beyonce ir jos muzika susidomėjau dar prieš penkiolika metų, kuomet ji buvo grupės „Destiny‘s Child“ narė. R‘n‘b muzika Lietuvoje nėra populiari, dėl to mano pomėgis nebuvo labai populiarus. O aš pirkau kompaktus, klijavau plakatus ir mokiausi dainų žodžius – žinojau, kad vieną dieną aš jas išvysiu gyvai. Deja, grupė spėjo išsiskirti ir gyvo garso koncerto, jei nesurengs sugrįžimo turo, nebe išvysiu. Tačiau solinę karjerą pradėjusią Beyonce sekiau dar labiau. Man patiko, kad ji maksimalistė, kad jos žingsniai pramogų pasaulyje tampa ikoniniai, o pati, nors ir paskendusi neįtikėtiname populiarume, išliko tikru žmogumi su stipriomis vertybėmis.
Tokį ilgą laiką domėjimosi šia atlikėja galiu pagrįsti tuo, kad aš augau kartu su jos muzika. Nemažai atlikėjų jaučiuosi peraugęs arba jų pasirinktos muzikos kryptys man tapo svetimos. Kiekvienas Beyonce's darbas nurodydavo tolesnę mano muzikos klausymo kryptį, ji tarsi kūrė taisykles, kuomet kiti atlikėjai tiesiog žaidė su tomis, kurias sukūrė ji.
Albume „4“ ji atsisakė tuo metu vyraujančios sintetinės pop/dance stiliaus muzikos, o sukūrė klasikinį r‘n‘b darbą, kuris, nors finansiškai gal buvo silpniausias, kritikų įvertintas geriausiai iš visų jos darbų ir, tikiu, bus ilgaamžis. Tai dar kartą patvirtino, kad man su šia atlikėja pakeliui – abu darome tai, kuo tikime ir remiamės vertybėmis. Tuo metu vykęs turas labai traukė apsilankyti, tačiau bilieto kaina ir kelionės išlaidos būtų buvusios per didelės. Su liūdesiu stebėjau įrašus iš Europos arenų ir laukiau, kada ji atvyks į Baltijos šalis.
Paskutinį albumą Beyonce išleido pranešdama apie tai vaizdo įrašu „Facebook“. Be jokių reklamų, konferencijų ar singlų. Apie tai jau rašomi moksliniai darbai, tai įeis ir į muzikos istoriją. Galbūt ji - viena nedaugelio, kuri pati sau nutiesia kelią į šlovę, tačiau rinkodaros ir komunikacijos prasme ji žaidžia tiesiog puikiai, dėl ko ėmiau sekti ir vertinti kiekvieną naujieną. O muzikine prasme ji perėjo į visai kitą lygį, albumas manyje įaugo, porą mėnesių negalėjau klausytis nieko kito. Kuomet ji paskelbė, kad grįžta su turu į Europą, nieko nelaukiau ir suskubau įsigyti bilietą.
Bilieto galėjau ir negauti
Mano nelaimei, visi bilietai Londone jau per penkiolika minučių buvo išpirkti (tai yra maždaug 100 tūkst. bilietų!). Teko ieškoti kitose, neoficialiose pardavimo vietose. Ieškojau būtent stovimų bilietų, kad tik prasibraučiau kuo arčiau scenos. Pigiausią variantą pasiūlė „Ebay“ parduotuvėje jį parduodantis privatus žmogus. Bilieto kaina buvo aukšta, viršijo visus mano limitus, bet bijojau rizikuoti praleisti savo šansą (Amy Winehouse pasirodymo taip ir nepamačiau…). Nusipirkau bilietą ir ėmiau planuotis mini atostogas Londone – mieste, kuriame yra daugybė bičiulių ir veiklos kiekvieno skoniui.
Tik įsigijęs bilietą ėmiau nerimauti, ir kuo toliau, tuo labiau nerimas didėjo. O kas man garantuos, kad tas bilietas – tikras? Juo labiau, kad aprašymas skelbė, jog tai elektroninis bilietas. Juk net vaikai moka sumaketuoti kažką panašaus į bilietą, užlipdyti pirmą pasitaikiusį brūkšninį kodą ir voila: pinigai kišenėje, o apmautas pirkėjas iki renginio nieko nesuuos. Arba kitas variantas – parduoti didelį kiekį to paties bilieto kopijų, o kas ateis pirmas, tas ir bus laimingasis.
Nors tokių dvejonių ir turėjau, ko gero, pasitikėjau „Ebay“ praktika ir turimu vardu: jei kas nutiktų, ši didžiulė kompanija pasirūpins, kad aš atgaučiau pinigus, o pardavėjas liktų nubaustas. Galbūt bausmės baimė ir pristabdys sukčius. O ir pats pardavėjas turėjo pakankamai daug ir tik teigiamų įvertinimų, tad lyg ir buvo galima juo pasitikėti (nors ir pardavė man bilietą už kone dvigubai didesnę sumą).
Iki koncerto likus dviems savaitėms nerimas ėmė augti: kišenėje – skrydžio bilietai (papildomos išlaidos), bilieto pirkėjas ir pardavėjas - ne tas pats žmogus, o elektroninio bilieto popierinė kopija pas mane turi atkeliauti oro paštu. Šalia ankstesnių baimių atsirado nauja: ar spės laiku mane pasiekti bilietas, kad ir netikras?
Bilietas atkeliauti spėjo, o aš skubiai jį nufotografavau ir pasidalinau interneto forumuose. Gavęs patvirtinimą, kad bilietas atrodo labai tikras, susikroviau lagaminą ir išskridau. Apie kelionę į Londoną pasakoti būtų ne pakeliui (tiesa, įdomu tai, kad šalia manęs atsisėdo tas vienas – smirdantis alkoholiu – keleivis, kurio iš visų laukiančių nenorėjau matyti šalia). Londone visada būna gerai, kiek keista, kad neteko pastebėtų Beyonce's plakatų – ko gero, nebebuvo tikslo reklamuoti.
Didžioji diena atėjo!
Didžiąją dieną išvykau į Londono O2 areną. Iki tol buvau tik „Siemens“ arenos viduje, tad ši salė padarė didelį įspūdį. Baiminausi, kad mano pasirodymas vos valandą iki durų atidarymo mane pastatys į tolimą eilės galą, tačiau žmonių buvo tik kokie du šimtai. Kadangi draugų tarpe neatsirado mirtinų Bey gerbėjų, kurie vyktų į koncertą, laiką leidau vienas, tačiau žinojau, kad netruksiu su kuo nors susipažinti – taip visada įdomiau!
Gan greitai mane užkalbino azijietiškų bruožų vaikinas ir panelė. Paklausė laiko, nors abu buvo su naujais išmaniaisiais, tad supratau, kad pastebėjo mano vienišumą ir norėjo susipažinti. Arba kritau jam į akį. Gan greitai užsimezgė kalba – iš pradžių apkalbėjome naują albumą, mėgstamas dainas, gyvenimą ir taip toliau. Iš Honkongo atvykę studijuoti į Angliją jaunuoliai taip pat labai jaudinosi prieš pirmąjį mylimiausios žvaigždės koncertą. Tiesa, jų nekamavo baimė dėl bilietų tikrumo.
Visus variantus nubraukė išgirstas „pypt“ signalas – toks pats, kaip ir visų kitų. Kai ant rankos kabino rožinę apyrankę (ją nešioju iki šiol) supratau, kad viskas – nebegresia niekas. Po tiek jaudulio savaičių galėjau visiškai atsipalaiduoti prieš koncertą. Tiesa, reikėjo dar ganėtinai ilgai laukti, kol rinksis žmonės, kol apšildys didžėjus iš Paryžiaus, tačiau teigiama ankstyvo atvykimo pusė – patekome į vidurį tarp dviejų scenų, o tai leido puikiai matyti visą pasirodymą. Pažiūrėjus ekranuose rodomas Beyonce's reklamas, prastovėjus iš viso 3,5 valandos, šviesos ėmė gesti, o žmonių šurmulys pavirto į garsų širdžių plakimą.
Pakilus sceną dengusiai užuolaidai pasigirdo kurtinantis triukšmas, kurio viduryje buvau. Suskambo muzika, fanfaros, pasirodė vizualizacijos, išėjo šokėjos. Atrodė, visi išrėksime gerkles, tačiau dar keletą sekundžių pasilikome ir atsargų. O jų prireikė: šviesos blyksnis nušvietė ant scenos stovėjusią Beyonce. Tą minutę jaučių patyręs stiprų katarsį, atsidavęs masinei psichozei, aukščiausiam euforijos taškui, kur po to beliktų gal tik vandeniu vaikščioti. Tą pradžią specialiai filmavau ir dabar pažiūrėjus įrašą ta stipri emocija sugrįžta.
Kai atlikėja turi dešimtis vertų pristatyti dainų ir yra ką tik išleidusi kritikų ir gerbėjų šlovės sulaukusį albumą, sudaryti programą tampa sudėtinga: kaip atrinkti dainas, kad neliktų nuskriaustų? O gal padaryti mišinį, padainuojant visų po truputį? Labai patiko tai, kad buvo pasirinktas trečias kelias – sudarytas teminis grojaraštis, kuriame svarbiausios temos buvo meilė, seksas, moteriškumas (įskaitant ir kartais ryškų feminizmą).
Viskas buvo, kaip to ir galima tikėtis, puikiai ištobulinta ir kvapą gniaužė viskas – Beyonce's sugebėjimas šokti ir dainuoti vienu metu, rodomos vizualizacijos, gyva instrumentuotė, šokėjai, kostiumai ir svarbiausia – atlikėjos elgesys scenoje. Per dvidešimt karjeros metų ji sugebėjo sukurti tokią asmenybę scenoje, kuri vienu metu jaudina, gundo, provokuoja, linksmina ir priverčia tikėti kiekviena emocija.
Išdalinusi savo meilę, pakvietusį savo vyrą Jay-Z į sceną, atlikusi savo svarbiausias ir didžiąją dalį mano mylimiausių dainų po dviejų valandų trukmės koncerto Beyonce buvo palydėta ovacijomis ir gilia gerbėjų padėka už nuoširdžiai atiduota širdį scenoje. Tokie dalykai dažnai nevyksta, dėl to dar stipriai tai imu vertinti.
Daug kartų matytus koncertų įrašus patyriau gyvai: kartu su visa arena dainavo „Irreplaceable“, mojavome rankomis pagal „Single ladies“ melodiją ir kartojome „Hey, Mrs. Carter“ ar flawless. Ūžėme, kai „Drunk in Love“ dainoje į sceną žengė Jay-Z, ir išrėkėme plaučius, kai dainos „Why don‘t you love me?“ viduryje Beyonce provokavo publiką klausimu, kodėl gi mes jos nemylime.
Nuvylė gerbėjai
Nusivylimas tik vienas – pačiais gerbėjais. Galbūt mano lūkesčiai buvo per dideli, tačiau dažnai jaučiau, kad esu vienintelis toks mirtinas gerbėjas, kartu dainavęs visus žodžius, šokęs pagal visus ritmus. Dažnai teko sukioti galvą tarp rankų, filmuojančių koncertą ir žiūrinčių ne gyvai, o pro fotoaparato langelį, arba pasyviai stovinčių, kuomet nebefilmuoja. Tai buvo pats geriausias koncertas ir kartu - vakarėlis, kurį pratęsiau klube, r‘n‘b salėje, kuri virto Beyonce's dainų sale.
Tas jaudulys, mane lydėjęs porą mėnesių iki koncerto, dar sustiprino įspūdį. Patarimas tik vienas: net jei nesate tokie dideli šios atlikėjos gerbėjai, atsiradus progai apsilankykite jos koncerte. Gausite tokį stiprų emocinį, vizualinį ir garsinį įspūdį, kad jis įsikeros jūsų viduje ilgam. Nes atlikėja, turinti balsą, išvaizdą, šokio sugebėjimus ir dar atiduodanti visą širdį surengs vieną geriausių koncertų, kuriame jūs turėsite progą apsilankyti gyvenime.