Esu 32 metų moteris. Esu išsiskyrusi, turiu beveik 11 metų sūnų iš pirmos santuokos. Mano draugas 30 metų, taip pat išsiskyręs, tačiau be vaikų. Su draugu esame kartu 4 metus, 3 metus gyvename kartu. Susipažinome mes internete.
Mane žeidžia mano draugo elgesys internete, jis mane vadina paranojike dėl šito, kartais ir pati taip pagalvoju. Bet kažin ar tai yra normalu ir ko jis siekia tokiu savo elgesiu aš nesuprantu, o jis paaiškinti negali.
Esmė tame, kad radau naktinius jo susirašinėjimus su kolegėmis. Kaip ir nieko baisaus tenai, bet taip širdį suskaudo. Aišku, jam apie tai pasakiau, bet nei jis atsiprašė, nei ką, pasak jo, tai normalu.
Vienai rašo, kaip gražiai atrodo, bet viešai negali rašyti, nes draugė pyksta. Kitai rašo, kaip įsivaizduoja ją su galingais aukštakulniais. Kiek mačiau, tai 3 gražius flirtus su kolegėmis, o klausimas, kiek ir ko aš nežinau.
Flirtą darbe tam tikrose ribose aš tikrai suprantu, bet rašinėtis po darbo man neatrodo normalu. Klausiu, ko jam trūksta, kas ne taip. Jis sako, kad mane myli, kad aš pati geriausia, nervina, kad aš aptinku tokius dalykus.
Aš ne prieš komplimentus, bet turiu kelis savo pavyzdžius. Ruošiamės į vakarėlį, pasipuošiu, klausiu kaip atrodau? Jis: „Na, neklausinėk manęs tokių dalykų, tu visada gerai atrodai“. Kitas pavyzdys. Parduotuvėje matuojantis rūbą klausiu: kaip? Tai toks neslėpdamas susierzinimo vos nerėkia, kad jis esą neturi supratimo ir kad aš neklausinėčiau jo tokių dalykų. Po parduotuves tikrai jo netampau, apsipirkinėju pati viena dažniausiai.
Internete jis beria komplimentus savo pažįstamoms: kokia gražuolė, kokia gulbė, wow nuostabi. Viskas gerai, aš tikrai dėl šito nepykčiau, bet kai prieš tai aš gaunu „ko čia klausinėji“, o kažkokia pažįstama gauna komplimentų šiaip, tai jausmas tikrai ne koks. Ar ne aš turėčiau būti svarbiausia jo gyvenime?
Tikrai esu graži moteris ir sulaukiu iš vyrų dėmesio, bet nenoriu kurti kažkokių intrigų. O jis viską suka, slepia nuo manęs, esą, kad nebūtų nereikalingų klausimų. Nesuprantu, rodos, ir myli, bet kodėl jis taip elgiasi, aš nesuprantu. Į mano klausimus jis neatsako.
Kaip man elgtis? Aš sakiau, kad savo tokiu elgesiu mane labai skaudina, bet jis tiesiog net nereaguoja, jokių išvadų iki šiol nepasidarė, tiesiog ėmė labiau saugotis ir slėpti viską.
Jaučiuosi labai blogai, nes galvojau, kad pagaliau radau savo žmogų. Bet, jei mūsų požiūriai šitaip skiriasi, bijau, kad vėliau bus tik blogiau. Nenoriu pavirsti į nuolat viskuo įtarinėjančią moterį, bet pamažu tampu. Kaip patartumėte elgtis man? Ačiū.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP TOLERUOTI VYRO INTERNETINĮ FLIRTĄ?
Manau, kad jūsų nepasitenkinimas yra visiškai suprantamas ir nerodo jokios paranojos. Jumis dėtas bet koks žmogus pyktų ir uždavinėtų tokius pat klausimus. Manau, kad komplimentų jums reikia ne tik dėl to, kad vyras sako jos kitoms moterims. Bet ir dėl to, kad jums reikia būti tikrai dėl jo jausmų jums. Ir tikrai dėl savo patrauklumo.
Žinoma, idealiu atveju jums nereiktų komplimentų išvis. Jūs turėtumėte būti tiek savimi užtikrinta, kad į jūsų draugo internetinį flirtą reaguoti kaip į vaikišką išdaigą. Kaip į jo amžiną paauglystę. Kaip į „neišsilakstymą“.
Manau, kad jūsų draugas to iš jūsų tokio požiūrio ir tikisi. Jis nuoširdžiai nesupranta, kodėl jūs pykstate. Jo akimis, situacija tikriausiai atrodo šitaip: aš turiu mylimą draugę. Tačiau šalia jos man labai smagu rašyti komplimentus kitoms. Man tai patinka (komplimentus sakyti visuomet patinka ir tam, kuris juos sako).
Joms tai irgi patinka. Vienintelis žmogus, kuriam tai nepatinka – tai jūs. Jis gi jums jau sakė, kad jūs visuomet gerai atrodote, tad kam dar klausti? Socialiniame tinkle visi apsikeičia komplimentais. Su jumis jis gyvena, o kitų merginų lyg ir atsisakė, palikęs sau teisę tik flirtuoti - argi to mažai? Kaip jūs galite atimti iš jo teisę į tokį nekaltą malonumą, kaip internetiniai susirašinėjimai?
Taigi ne jos, o jūs turite problemų - lengvą paranoją. Ir maišote jam mėgautis maloniu flirtu. Tai erzina. Taip tikriausiai jaučiasi jūsų draugas.
Tačiau jūsų draugas jaustųsi visai kitaip, jei šitaip elgtumėtės jūs. O jis būtų prie jūsų prisirišęs vienišas tėvas. Ir štai jūs imtumėte rašyti įvairiems vaikinams socialiniame tinkle, kokie jie gražūs, šaunūs ir protingi. Jūs galite būti tikra, kad jūsų draugas pasijustų labai blogai. Jis gal net pradėtų kontroliuoti jūsų susirašinėjimą. Ir tuomet jūs galėtumėte vadinti jį paranojiku.
Taigi jūsų problema - tai nesusišnekėjimas dėl nemokėjimo įsijausti, pastatyti save į kito vietą. Problema pakankamai paplitusi tarp įvairaus amžiaus žmonių. Tuomet atsakomybę už problemą kartu gyvenantys žmonės lengvai atiduoda kitai pusei: „man viskas tvarkoje, o jis turi problemų“.
Brandesni santykiai - kai žmonės prisiima dalį atsakomybės sau. Jūsų atsakomybė būtų tame, kad jūs pastatytumėte save į draugo vietą ir pasižiūrėtumėte į save taip, kaip jis žiūri. Ar jo dėta jūs nejaustumėte smagumo flirtuodama internete? Jei jūs pasakytumėte: „aš negaliu pastatyti savęs į jo vietą“ - aš nepatikėčiau jumis.
Aš patikėčiau, jei jūs pasakytumėte: „aš nenoriu statyti savęs į jo vietą“. Kodėl? Jūs pasakytumėte – ir aš tuo patikėčiau: „man irgi patiktų flirtuoti su kitais vyrais- juk aš graži“. Tačiau- pridurtumėte,- „aš sau NELEIDŽIU to daryti“. Todėl padaryčiau aš kartu su jumis išvadą - jis yra kaltas, kad savęs nevaržo.
Jūsų draugo atsakomybė būtų pastatyti save į jūsų vietą. Ir pagalvoti, kaip jis jaustųsi, jei jo draugė flirtuotų su vaikinais. O po to jūsų draugas turėtų pasižiūrėti į jųdviejų santykius iš šono. Ir atsakytų sau į du klausimus: „ar aš pasiruošęs gyvenimui poroje? Ar savo veiksmais aš stiprinus santykius ar juos ardau?“
Teoriškai jūs su draugu turėtumėte apsikeisti vaidmenimis susitarę: „pabūkime vienas kitu - pažaiskime kokį pusvalandį: aš būsiu tavim, o tu - manim“.
Kadangi šis apsikeitimas vaidmenimis yra kol kas teorinis, jums būtų pravartų prisiminti praktinius pavyzdžius iš savo gyvenimo, kai jums tai pavykdavo. Juk ne pirmą kartą kažkoks žmogus jūsų gyvenime - artimas giminaitis, draugė, bendradarbė - elgdavosi taip, kaip jums nepatikdavo. Ir jūs rasdavote būdą tą žmogų suprasti bei duodavote suprasti tam žmogui, kaip jūs jaučiatės.
Na, kad ir imkime vaikystę. Štai mama skiria dėmesį ne jums, o tėvui, draugei, o gal seseriai ar broliui. Jums tai nepatikdavo, norėjosi verkti. Tad jūs ir verkdavote. Tačiau po kiek laiko mama jums paaiškindavo, kad draugė tuoj išeis, kad tėtis labai vienišas, o broliui ir seseriai labai liūdna. Tuomet ji pridurdavo, kad jus labai myli. Jūs aprimdavote.
Štai jūs šioje vietoje galite pasakyti dvejopai. Galite atsidusti ir pasakyti: „mano gyvenime tokių paaiškinimų nebuvo, ir mano mama taip man niekad ir neparodė visos meilės“. Tokiu atveju jums visai padėtų psichoterapija, lankantis pas psichologą ar gydytoją psichoterapeutą, kad išmoktumėte gyventi ar net „pervirškinti“ šią vaikystės „žaizdą“.
O jei jūs į mano pasiūlymą irgi atsidusite ir pasakysite: „Na žinoma, mano gyvenime yra buvę ir ne tokių skriaudų, bet galų gale aš su tuo žmogumi viską išsiaiškindavau ir mums abiem palengvėdavo“. Tuomet jums nereikia jokios psichoterapinės pagalbos, nes jūs pati esate sau psichoterapeutė.
Štai ir gaunasi, kad galų gale jūs laimėtumėte abiem atvejais - ir jei mano pasiūlymą priimtumėte, ir jei atmestumėte.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Turite problemų? Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
