Keliauk į Norvegiją su Perpasaulį.lt nuo 39 lt! Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškokite čia.

Skrendam. Burba šalia skaito straipsnį „Wizzair“ žurnale apie periodantitą, o aš bandau susikaupti ir nuvijusi nuovargį šalin, aprašyti kelias dienas praleistas Norvegijoje. Kodėl būtent ten atsidūrėme? Hmm... Nes buvau pažadėjusi savo draugei rudenį su ja kur nors nulėkti, nes norėjau įvykdyt šiems metams užsibrėžtą tikslą – aplankyti visas Skandinavijos šalis...

Taip pat prieš mėnesį jau buvau pradėjusi depresuoti dėl savo rutininio gyvenimo Lietuvoje ir maniau, kad trumpas pabėgimas padės išgyventi šį pusmetį. Dėl pastarojo motyvo klydau, nes gyvenimas gimtinėje pasidarė daug mielesnis, tad kelionės metu dažnai mintyse buvau būtent ten.
Gaila, tačiau kompiuterio namuose palikti neteko

Kelionė pradėjome su šūkiu “No Plan is The Best Plan”. Šįkart nebuvo planuota, ką veiksime nuvykus. Žinojome tik tai, kad galėsime pernakvoti pas vaikinukus Sandefjorde. Jokio plano, jokių lankytinų vietų sąrašo, jokių namų darbų darymo...

Tik suvokimas, kad busime Norvegijoje, o jau ten, ką nors tai sugalvosime. Šiaip aš labiau organizuota, tačiau dabar bandau leisti sau būt labiau spontaniškesne. Tačiau to šioje kelionėje nereikėjo geriau daryti.

Taip pat klaida buvo imtis kompiuterį, nes nors ir buvau kelyje, tačiau buvau online ir derinausi organizuojamų renginių detales. Negerai, nes nors buvau išvykus, iš tiesų vis dar buvau Lietuvoje.

Vėlų šeštadienio vakarą nusileidome į Oslo Sandefjord Torp oro uostą. Jis nepadoriai toli nuo sostinės (120 km), tačiau vis tiek vadinamas Oslo oro uostu. Dėl didelio atstumo ir kosmiškai aukštų norvegiškų kainų, nusprendėme pirmiausia keliauti į Sandefjord miestelį, kuris buvo už kokių 10 kilometrų.

Nors žadėjau Burbai, kad jos nekankinsiu tranzavimu, tačiau tuose laukuose prie oro uosto, jai galiausiai teko prarasti tranzuotojos nekaltybę. Naktis buvo šilta, o kelias toks beveik aiškus, tad nutolusios nuo oro uosto, pakelėm nykščius viršun. Vairuotojai mus ignoravo ir tada, kada garsiai pradėjau dejuoti „Gerieji Norvegijos žmonės - sustokite”, sustojo mašina.

Taigi, mūsų pirmasis susitranzuotas vairuotojas buvo… lietuvis. Tautietis mus pavežė iki pat reikalingos vietos miestelyje. Pasivaikščiojus po visiškai tuščią miestelį, galiausiai nusprendėm, kad jau laikas susipažinti su hosteriais.

Priėjus prie laiptinės durų, pradėjome svarstyti, kurį mygtuką reik spaust, kai grupelė jaunuolių šalimais sukluso ir vienas vaikinas pasiteiravo ar nesame couchsurferės. Pasirodo, tai buvo Patrikas, hosterio Adamo kambariokas.

Užkilus viršun susipažinome ir su mus priėmusiu vaikinuku ir dar vienu jo kambarioku Martynu. Butuke galiojo vyriška tvarka (t.y. jos nebuvimas), Adamas buvo nekalbus, o Martinas kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo... Dažniausiai įdomiai.

Tiesa, pasirodo, kad jie ne norvegai, o švedai ir žino dešimtys Švedijos nuopelnų pasauliui. Vėliau ilgą laiką jie žaidė Minecraftą, kas man atrodo pats neįdomiausias žaidimas pasaulyje. Tačiau mūsų su Burba nuomone, jie įkvėpimą ir kantrybę įgaudavo tiesiog apsinešdami žole.
Torpas, Norvegija

Vakar buvo labai ilgas, o miego norėjosi beprotiškai, tad kai galiausiai užmigau, nieko negirdėjau. Nei kaip draugeliai kažkokie jų grįžę naktį triukšmo ir valgė picas, nei kad šalia Burbos buvo prigulusi porelė… Išties buvau pavargusi, nes pabudau jau kitos dienos popietę.

Kitą dieną vaikštinėdamos po Sandefjordą, laipiodamos po olas, klaidžiodamos po vietinius kalnelius ir stebėdamos saulėlydį, nusprendėme, kad kitas dienas reik sugalvot praleist kažkur kitus. Sandefjordas nėra blogas miestukas, tiesiog… norėjosi iššūkių ir kažko įdomaus. Tad sumanėm kitą dieną tranzuoti į Oslą. O nakvoti?

Puoliau visais įmanomais būdais ieškotis svetingojo Oslo gyventojo (emergency couch request, personal requests, per pažįstamus). Jau vėlai, vėlai vakare, vėl stebint, kaip mūsų hostai žaidžia tą prakeiktą Minecraft, gavome atsakymą, kad nakvot yra kur. Deja toli nuo centro, bet vis tiek mes buvome pasiryžusios lėkti į Oslą.

Kitą rytą, išsliūkinusios iš Adamo namų, nužygiavome iki greitkelio E18. Pasirodo, kad jis remontuojamas, tad geros vietos tranzavimui nėra. Teko džiaugtis šokia tokia vietele iki žiedo ir ten tranzuoti.
Norvegija

Praėjus 5 minutėms nesėkmingam tranzavimui, jau buvome pasiryžusios keisti vietą, kai dar penkios mašinos mus pravažiuos. Pravažiavo. „Na, dar šeštosios palaukiame“, „Ne, ji tikrai nesustos. Labai jau greit važiuoja“.

Sustojo. Vyriškis, neaiškiu vardu, kaip tik važiavo į Oslą ir labai norėjo kalbėtis. Kai tik jau pradėdavau snūduriuoti, jis laužyta anglų kalba „Speak, speak, speak!“ Tai ir kalbėjau. Pasirodo, jis… turkas. Burba nusprendė, kad aš turiu kažkokį magnetą tos šalies piliečiams.

Pravažiavę daugybę tunelių , pasiekėme Oslo kraštą. Deja kalbusis turkas turėjo jau stoti, tad mums teko važiuoti autobusu iki centro.

Mažiau nei per 15 minučių pasiekėme pačią miesto širdį (tarp kitko, autobuso bilietelis - vienkartinis - 25 lt). Laikas turistavimui! Oslas- gražus miestas, bet bent jau man, visi tie Europos…Vakarų pasaulio miestai atrodo panašūs. Senamiestis, tam tikra architektūra, parkai, skulptūros, bažnyčios...
Oslas, Norvegija

Mūsų susirastas hostas gyveno pačiame, pačiame miesto cente- 10km nuo ten. Tačiau, mes tikrai nenorėjome mokėti už autobusą, tad pasiryžome nueiti iki ten. Burba, didžiuojuos tavimi, kad ėjai ir nuėjai, nors ir visus Oslo suoliukus teko nusėdėti, kartu su tavimi!

Klaidžiodamos, kartais pasiklysdamos, tačiau šiaip ne taip atradome, kur gyvena mūsų hostas. Mažas butukas ir keistas žmogelis. Keistas ir kartais jautėmės nejaukiai, bet šįkart mes išties buvome benamės, tad džiaugėmės stogu virš galvos.

Labai anksti ryte pabudusios, vėl patraukėm į trasą. Nors mūsų skrydis turėjo būti vakare, tačiau nenorėjau rizikuoti ir pradėjome kelionę anksti, anksti... Internetas pasakė iš kur geriausia tranzuoti, nors prieš tai reikėjo susirasti kartono lapą ir nurodyti mūsų trokštamą kryptį.

Vis dar buvome pačiame mieste, tad taip tiesiog efektyviau. Susišildžiusios brangia kava iš degalinės ir pasiruošusios tranzavimo priemonės, pakelėm nykščius viršun.

Buvo šalta, o mašinos pralėkdavo palei mus tiesiog nenusakomu greičiu. Po kokių 15 minučių sustojo egiptietis taksistas, kuris pasiūlė mus nuvežti porą kilometrų į geresnę tranzavimui vietą. Ačiū jam!

Tik ką paleistos, iškart išėjome atgal į kelią ir po akimirkos jau sustoja dar kita mašina. Šį kartą - norvegas, kuris buvo labai įdomus. Pasakojo, kaip užaugo Afrikoje, bastėsi po pasaulį, studijavo Amerikoje... Su juo norėjosi kalbėtis ir kalbėtis, tačiau po dvidešimties kilometrų, jis turėjo išsukti iš kelio.
Pasiruošimas tranzavimui

Atsidūrėme toliau nuo civilizacijos. Vėl į kelią ir vėl neilgai trukus sekantį mašina-norvegas! Su juo kelionė neprailgo, nes žmogus daug kalbėjo ir daug pasakojo apie save (Kaip į Lietuvą medžioti traukė), o nuostabiausia, kad jis išsuko iš kelio ir mus atvežė iki pat oro uosto.

Tai buvo labai gerai… tačiau… mes atvykome į oro uostą per dvi valandas (120 km). Buvome ten 10 valandą ryto, o skrydis 8 vakare. Ką veikti? Dar klaidžiotis aplink esančiais laukais, aplankyti Karmėlavos tipo miestuką ir (aš) toliau tvarkytis organizacinius renginių klausimus internetu. Tas oro uostas išties užkniso.

Nors ši kelionė buvo ganėtinai silpnoka iššūkiais, palyginus su kitomis šiais metais, tačiau ją vertėjo įgyvendinti, dėl... Burbos. Jai buvau ją pažadėjusi jau seniai, likau maloniai nustebinta, kad ji gali keliauti atsisakiusi komforto ir būti verta kelionių valkatos vardo - tik reikėtų išmokti greičiau vaikščioti...

Labiausiai, man patiko tai, ką pasakė kai lėtai ėjome nuo vieno miestuko link oro uosto… Kad vasarą manė, kad rūkau kažkokią neaiškią žolę ir dėl to vis rašau apie kažkokį kosminį nepažįstamų žmonių gerumą. Po šios kelionės ji suprato, ką gi aš turėjau omenyje!

Dalintis
Nuomonės