Bet kurio atveju, būtent „vertybių Europa“ sukelia daugiausiai ginčų pokalbiuose apie ES.
Teisingos Europos idėja
Svarbu suprasti, kodėl vertybės yra tiek svarbios bendraeuropiniame kontekste. Pažymima, kad nuo pat idėjos apie Europos Sąjungą atsiradimo akimirkos šio geopolitinio susivienijimo kūrėjai galvojo apie tai, jog šis projektas turėtų būti daugiau, nei vien ekonominė ar net politinė sąjunga.
ES formavosi kaip Vakarų Europos valstybes jungiantis susivienijimas. XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, kai buvo dedami pirmi akmenys į Europos Sąjungos pamatus, susitarti dėl vertybių nebuvo sunku. Vakarų Europos liberalizmas, laisvė ir žmogaus teisių apsauga buvo priešpastatomi Rytų Europoje vykdomam komunistiniam eksperimentui, kur vyravo kitokio pobūdžio vertybės.
Per metus, praėjusius nuo paminėto laikotarpio, ES vertybinis pagrindas tik sustiprėjo. Pirmuose 2009 m. pasirašytos Lisabonos sutarties puslapiuose minimos tokios visuotinai pripažįstamos vertybės kaip žmogaus orumas, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė, žmogaus teisių užtikrinimas. Šių vertybių pripažinimas europiniu etalonu skatina ir konkrečius bendraeuropinės politikos tikslus – kovą su socialine atskirtimi, diskriminacija ir pan.
Tačiau toks centralizuotas požiūris į vertybines pozicijas pradėjo skatinti ir atoveiksmį. Pasirodė, kad daryti vertybes politikos dalimi nėra lengvas sprendimas, ypač tais atvejais, kai reikia suderinti tokių skirtingų valstybių kaip, pavyzdžiui, savo liberalumu garsėjančios Olandijos ir religingiausia ES valstybe vadinamos Maltos pozicijas.
Ginčai dėl vertybinių nuostatų neretai būna aršesni nei diskusijos politiniais ir ekonominiais klausimais. Galbūt taip nutinka dėl tos priežasties, kad tokio pobūdžio ginčai paliečia gilesnius žmonių įsitikinimus.
Aistros dėl Estrelos
Bendrų vertybių klausimo opumą parodė ir aistros, kurios praėjusių metų pabaigoje kilo dėl Edite Estrelos parengtos rezoliucijos „Dėl nediskriminacijos seksualinės ir reprodukcinės sveikatos ir teisių srityje“ (viešojoje erdvėje šis dokumentas buvo vadinamas tiesiog „Estrelos rezoliucija“).
Galima priminti, kad didžiulė pasipiktinimo banga kilo dėl teiginio, jog įgyvendinant šios rezoliucijos nuostatas „pradinukai bus mokomi masturbacijos“. Iš tikrųjų apie masturbaciją „Estrelos rezoliucijoje“ nėra nei žodžio, tačiau galima suprasti, kuo ji iš tikrųjų galėjo papiktinti politikus (o vėliau ir visuomenės atstovus), kurie susipažino su jos tekstu.
Rezoliucijoje tikrai pasisakoma už plataus masto lytinį švietimą mokyklose, be to, įtvirtinami pakantumo asmenims su netradicine seksualine orientacija principai. Iš esmės, „Estrelos rezoliucijos“ siekis buvo įgyvendinti vieną iš esminių susivienijusios Europos vertybių – pakantumą ir nediskriminaciją. Tačiau rezoliucijos rengėjai galimai peržengė tam tikrą ribą.
Verta priminti, kad pačioje Europoje požiūris į lytinį švietimą ir netradicinę seksualinę orientaciją yra nevienodas. Kai kuriuose ES valstybėse įteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė ar net santuoka, tačiau kitose Europos Sąjungos šalyse to neįmanoma įsivaizduoti. Liberaliajam požiūriui oponuoja kitoks požiūris, pagal kurį absoliutus pakantumas kelia grėsmę vadinamosioms tradicinėms vertybėms (šiame kontekste dažniausiai minimos tradicinės krikščioniškosios vertybės).
Galiausiai „Estrelos rezoliucija“ taip ir nebuvo priimta. Vietoje jos patvirtintas alternatyvus dokumentas, pagal kurį minėti klausimai paliekami kiekvienai valstybei spręsti nacionaliniu lygmeniu.
Tačiau tai yra tik vienas (bet tikrai ne vienintelis) pavyzdys, kaip dėl klausimų, susijusių su vertybinėmis nuostatomis, ES politikoje gali byrėti kibirkštys.
Europoje pastebima „kristofobija“
Seimo narys, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos atstovas Mantas Adomėnas mano, kad dėl bendrų vertybių ES susitarti beveik neįmanoma, nes vertybės tapo politinės kovos dalimi. „Iš kitos pusės susitarti yra būtina, nes tenka kalbėti apie ES pamatą, kurį sudaro tokios vertybės kaip demokratijos principai, esminės žmogaus teisės ir laisvės“, – akcentavo jis.
M. Adomėno nuomone, vertybių klausimas turėtų būti paliktas tautinėms bendruomenėms, kurios pačios galėtų apsispręsti, kurios vertybės joms yra priimtinos, o kurios – ne (žinoma, tuo pat metu neturėtų būti kvestionuojamos esminiai su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susiję principai). „Tačiau niekas neturėtų kištis, pavyzdžiui, į šeimos sampratą bei bandyti primesti ją iš viršaus. Čia aš matau didelį pavojų Europai, nes klausimas yra, ar susivienijusi Europa kaip viršvalstybinis darinys yra pasirengusi gerbti atskirų bendruomenių sprendimus, ar atvirkščiai – norėtų šiurkščiu būdu kištis į jų gyvenimą”, – pažymi M. Adomėnas.
Seimo nario teigimu, šiandien susivienijusioje Europoje taip pat neretai pastebimas toks reiškinys, kaip „kristofobija“, apie kurią pastaruoju metu nemažai kalba popiežius Benediktas XVI.
„Žmonėms atrodo, kad pripažinus, jog Europos pagrindas yra krikščioniškas, kitą dieną visi bus priversti eiti į bažnyčią, tačiau krikščioniškos vertybės iš esmės nėra ir negali būti primetamos, nes primetimas prieštarautų jų prigimčiai“, – akcentavo M. Adomėnas. Pasak jo, vienaip ar kitaip būtent iš krikščioniškų vertybių yra kilusios pamatinės pasaulietinės susivienijusios Europos principai.
Tapatina anarchizmą ir ES
Kitokiu kampu į vertybių klausimą pasiūlė pažvelgti žurnalistas ir politikos apžvalgininkas Arkadijus Vinokuras. Anot jo, vertybių klausimo negalima nagrinėti neatsižvelgus į tai, kad skirtingos Europos Sąjungos šalys turi skirtingas politines, kultūrines ir psichologines patirtis.
„Šiandien akivaizdu, kad turime dvi Europas: viena – senąją, o kitą – „naująją“ . Kaip tik pastarojoje atgimsta homofobija, ksenofobija, rasizmas, antisemizmas ir nacizmas“, – yra įsitikinęs A. Vinokuras. Jo teigimu, nuo šių bjaurių reiškinių nėra visiškai apsaugota ir vadinamoji senoji Europa, tačiau Vakarų valstybių visuomenės turi stipresnį imunitetą tokiems reiškiniams.
Pasak A. Vinokuro, bendraeuropinės vertybės – jų svarbos suvokimas – yra esminė visos Europos Sąjungos ramstis. Tačiau „naujose“ susivienijusios Europos valstybėse atsiranda nemažai populistinių jėgų, kurios nevengia bauginti žmonių liberaliosiomis vertybėmis, bandydami iškreipti jų esmę. A. Vinokuro nuomone, tai daro žalingą poveikį visuomenei.
„Bijantis žmogus užsidaro. Baimė kaip tik ir tampa šovinizmo, rasizmo bei rasistinio nacionalizmo pagrindu ir maitintoja“, – akcentuoja A. Vinokuras.
Dažna problema pokalbiuose apie vertybes tampa nesutarimas dėl vartojamų sąvokų. A. Vinokuras pažymi, kad ekstremistinės jėgos, suinteresuotos liberalių vertybių kompromitavimu, dažnai stengiasi pateikti pakantumą kaip neigiamą reiškinį.
„Pakantumas tai nėra abejingumas, egoizmas. Tačiau kraštutiniai dešinieji populistai bando sulyginti toleranciją ir anarchizmą – neva tai yra reiškiniai, kai „viskas yra leidžiama“. Tokiu būdu šios jėgos tapatina anarchizmą su ES. Tačiau reikia suprasti, kad pakantumas, tolerancija kitokiam nieko bendro su anarchija neturi. Tai yra humanizmo pagrindas, o ES idėja kaip tik remiasi humanizmu, nauda visiems, o ne vienai kuriai nors daliai visuomenės“, – aiškina A. Vinokuras.
Visi žmonės skirtingi
Apibendrinant galima priminti posakį, kad visi žmonės yra skirtingi. 28-ose susivienijusios Europos valstybėse šiandien gyvena daugiau nei 500 mln. žmonių. Atsižvelgiant į tai bet koks pokalbis apie „bendras vertybes“ gali atrodyti mažų mažiausiai utopiškai.
Tačiau visi norėtų, kad jų teisės ir laisvės būtų gerbiamos. Dažnas esminis klausimas šiame kontekste yra tik vienas – kur yra tų teisių ir laisvių ribos? Todėl ietys dėl bendrų vertybių (bei jų ribų) neabejotinai bus laužomos ir toliau, o ypač ES, kur vertybės buvo ir išlieka bendros politinės sistemos pagrindu. Bent jau kol kas.