Gyvenau porą metų Anglijoje ir trejus metus studijavau Suomijoje. Galiu drąsiai pasakyti, kad abi šios šalys turi savų problemų. Kaip nėra namų be dūmų, taip nėra šalies be savų problemų.
Anglija dažnai apibūdinama kaip svajonių šalis ir daugelio lietuvių emigrantų prieglobstis. Teko dirbti pačiame Londone. Kadangi dirbau su anglais, pakankamai greitai pažinau jų kultūrą ir požiūrį į kai kuriuos dalykus. Pastebėjau, kad kai kurie anglai žeminančiai žiūri į kitataučius, ypač iš anksčiau Sovietų sąjungos okupuotų šalių.
Net jeigu bendrauja maloniai, šypsosi, kartais akivaizdu, kad laiko save „aukštesniais“. Bet žinant didelį imigracijos mastą, jų nacionalizmo stiprėjimas suprantamas. Kaip man sakydavo, „mes esame tinginiai, tingime mokytis kitų kalbų – juk ir taip visi kalba anglų kalba“. Kitas dalykas - bent man pasirodė, kad dauguma anglų yra paviršutiniški žmonės. Tai irgi suprantama – jų šalis per tiek laiko tapo vartotojiška visuomene. Jų gyvenimas vyksta tarsi užburtame rate - dirbu, uždirbu, ilsiuosi, perku ir išmetu.
Kitas didelis minusas - tai prastas maistas prekybos centruose. Žinoma, maisto pasirinkimas yra didelis ir kokybė priklauso nuo kainos. Tačiau dauguma mūsų tautiečių perka įprastuose prekybos centruose, nes dažniausiai dirba vadinamą „juodą darbą“ ir tegauna minimumą. Korupcija, lobizmas, nusikaltimai – didelės problemos ir Anglijoje, dažnai aptariamos jų žiniasklaidoje.
Aukštas pragyvenimo lygis, kultūrinis gyvenimas, galėjimas leisti sau laisvai pakeliauti, didesnės saviraiškos galimybės – tai geroji gyvenimo Anglijoje pusė, kuri ir traukia imigrantus.
Kitus trejus metus praleidau studijuodama Suomijoje. Ji yra vadinama gerovės šalimi su puikiai išvystyta socialine sistema. Tačiau man būnant ten įvyko net du dramatiški šaudymai mokyklose, kurių metu žuvo daug žmonių. Kita problema – didelis savižudybių skaičius. Pamenu, net diskutavome su dėstytoju, kurioje šalyje šis skaičius didesnis –Lietuvoje ar Suomijoje. Kaip ir Lietuvoje, Suomijoje egzistuoja skaudus klausimas dėl tuštėjančių mažų miestelių ir kaimų. Šį klausimą suomiai sprendžia pritraukdami studijuoti jaunimą iš užsienio ir jiems baigus studijas pasiūlydami darbą vietiniuose regionuose. Taigi, baigus studijas man teko įtikinėti, kad tikrai noriu dirbti savo šalyje, kad ir su daug mažesniu atlyginimu.
Dabar gyvenu Lietuvoje ir didžiuojuosi savo šalimi. Kur bebūdavau, pasakodavau žmonėms apie savo šalį su pagarba – jos nelengvą ir seną istoriją, didybę Vytauto laikas (juk mūsų šalis buvo net iki Juodosios jūros), lietuvių stiprybę kovojant už laisvę, seniausią indoeuropiečių kalbą – lietuvių, nuostabią mūsų sostinę šalia Europos geografinio centro, gilias tradicijas ir Lietuvą garsinančias asmenybes.
Man gera gyventi Lietuvoje, kalbėti sava kalba, vaikščioti ta žeme, kurioje gyveno mano protėviai. Ir palinkėčiau tiems, kurie palieka savo šalį, bent didžiuotis ja. Išmokime atskirti Lietuvą nuo kai kurių jos savanaudžių tarnautojų. Žinau, kad Lietuvoje yra dorų ir sąžiningų žmonių, ir tvirtai tikiu, kad visi mes kartu padėsime Lietuvai atsistoti ant kojų ir klestėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau: