Viena idėja yra ta, kad optimistai dažniau ieško sprendimų, jie nelinkę mazochistiškai projektuoti vis naujas nelaimes. Pesimistai linkę kurti “realizuojančias juodas pranašystes”:- ”aš gi sakiau, kad taip bus – štai ir nesėkmė!”
Tačiau palaukite, o ką mes apskritai turime galvoje, kai kalbame apie sėkmę ir nesėkmę? Argi tai ne požiūrio klausimas? Kodėl vieni sako: jums pasisekė, kad gyvenate Lietuvoje? Todėl, kad jie atvyko iš skurstančios Moldovos. O kodėl kiti sako: jums nepasisekė, kad gyvenate Lietuvoje? Todėl, kad jie iš saulėtos Italijos. Tai gimti Lietuvoje- sėkmė ar nesėkmė? Viskas priklauso nuo požiūrio.
Stiklinė pusiau pilna ar pusiau tuščia? Ir taip, ir taip.
Štai žmogus geria, gadina sau kepenis, netvarkingas, nuotaikos aplinkiniams tikrai netaiso. Tačiau štai kitas - švaros ir tvarkos mėgėjas, abstinentas, jis ne tik kad negeria, bet netgi vegetaras, ir vadinasi šis žmogus... Adolfas Hitleris. Ir kam labiau pasisekė - gyvenančiam geriančio vadovo laikais ar to negeriančio? Matote, pasirodo, kad netgi visuotinai priimtą sėkmę ar nesėkmę ima nusakyti netgi ne žmogaus savybės, o jų kontekstas, situacija, koordinačių sistema, kuriose šios savybės vertinamos. Gal pagal kokį nors požiūrį vilkų gauja yra didelis blogis piemenims, tačiau ekologine prasme vilkai palaiko gamtoje pusiausvyrą, nes mažina silpnų ir ligotų gyvūnų kiekį, o tuo pačiu sumažina žolės sunaikinimo mastą. Tačiau nusileiskime arčiau žemės ir pažiūrėkime, kaip patys žmonės vertina savo gyvenimą. Galbūt linksmuoliams ir optimistams bepigu būti linksmais optimistais - gal juos dangus saugo nuo nelaimių? Gal jų Zodiakas toks?
Žinoma, kad ne! Žiūrint objektyviai, linksmam Pūkuotukui netgi dažniau nesiseka, nei Asiliukui. Tai jį užpuola bitės, tai jis pargriūna, tai medaus persivalgo. O Asiliuko gyvenime jei ir įvyksta kas - tai tokie chroniški dalykai kaip uodegos praradimas ar nusivylimas dovanomis – ilgalaikiai procesai ir galų gale netgi gerai pasibaigiantys. Uodegą jam suranda, šiokias tokias dovanas jis irgi gauna. Tai žiūrint logiškai, gal kaip tik Pūkuotukas turėtų niūriai klausti: “kodėl man taip nesiseka?”, o visai ne Asiliukas.
Tačiau yra atvirkščiai! Pūkuotukas optimistiškai dainuoja, ieško nuotykių “ant savo galvos” ir pasiryžęs bet kada nusisukti sprandą dėl geidžiamo tikslo. Nepaisydamas akivaizdžios disproporcijos būtent Asiliukas kažkodėl laiko save nevykėliu, pasyviai stovi vienoje vietoje nuolat niurgzdamas arba sarkastiškai tardamas: ”gera diena... jei tik ją galima būtų pavadinti gera... kuo aš asmeniškai labai abejoju...”
Matote: pasirodo, ne absoliutus laimių ir nelaimių kiekis apsprendžia savijautą. Daug ką lemia požiūris į save ir jį lydinti nuotaika!
Psichologai netgi suskirstė žmones į dvi dideles kategorijas: vienus užveda, stimuliuoja ir motyvuoja patrauklūs tikslai. Kitus gi verčia ieškoti išeities deficitas ir nepasitenkinimas. Vieni perka patikusius vitrinoje gražius batelius, nes jie labai gražūs, o kiti perka naujus batus todėl, kad senų nebeįmanoma nešioti. Kas laikys save labiau vykusiu - nesunku atspėti.
Taip pat psichologai pastebėjo, kad vieni žmonės linkę prisiminti savo sėkmes ir tarsi trinti iš atminties nesėkmes. Kiti gi kaip tik pamiršta, kaip jiems sekėsi ir atkakliai prisimena savo nesėkmes. Jie netgi “įstringa” ties jomis, kodėl kliniškai ir buvo pavadinti “įstringančiomis” asmenybėmis.
Žinoma, kad jei jūs patenkate į kategoriją “pamirštu, kas buvo bloga ir užsivedu nuo pasaulio pagundų”- jums tiesiog pasisekė! Jūs atkakliai ieškote vis naujų gerų dalykų, o blogus tiesiog ignoruojate, nes jie jums ne tokie reikšmingi. Ar reikia tokiu gimti? Taip, geriau tokiu gimti ir paveldėti tokią smegenų struktūrą, kurioje užrašyta: žiūrėk į pozityvią reikalo pusę. Tačiau jei jums nepasisekė, ir jūs gimėte kitoks, šansų vis vien turite. Nuo šios vietos prasideda takoskyra tarp populiarios astrologijos ir vystymosi psichologijos bei psichoterapijos.
Horoskopas nepalieka mums daug šansų pakeisti savo natūrą. Vystymosi psichologija sako, kad mums neišvengiamai ateina diena, kai mes nebegalime išlikti toje būsenoje, kurioje jau seniai jaučiame diskomfortą ar deficitą. Nenatūralu čia yra nesikeisti, o siekti harmonijos, užbaigtumo, grožio, optimizmo, teisingumo ir objektyvumo - prigimtinė žmogaus savybė. Tai reiškia, kad, nepaisant Zodiako, smegenų savybių ir ilgamečio stovėjimo vietoje anksčiau ar vėliau Asiliukai pabando tapti Pūkuotukais.
Kaip jiems tai padaryti?
Pirmiausia, jiems vertėtų atsikratyti mazochistinio elgesio. Tai yra, neleisti sau eiti akivaizdžių nelaimių link, kad ir kaip juos ten trauktų. Na, nebūtina eilinį kartą prisigėrus leistis apiplėšiamam. Visiškai neverta rinktis sau į vyrus išgeriantį mušeiką vaikiną, kad ir kaip jis primintų jums jūsų brangų ir artimą mušeiką bei girtuoklį tėvelį. Netikslinga dirbti darbą, kurio nemėgstate vien todėl, kad “kur dar kitą darbą rasiu?” Ir jūs neprivalote lankytis ten, kur nenorite, vien todėl, kad “ką žmonės pasakys”.
Ir netgi jei jums diena prasideda nelaimių grandine: apsipylėte kava, sudaužėte puoduką, radote įbrėžtą mašinos sparną, skauda galvą- pasakykite sau “Stop”, atpalaiduokite kvėpavimą ir nepridėkite prie šio sąrašo greičio viršijimo, kandžios pastabos viršininko atžvilgiu ar dėl staigių judesių perplėštos rankovės. Sustabdykite šią grandinę užuomazgoje - patikėkite, jūsų šiandien laukia keli malonesni dalykai, jei tik atsiduosite tikimybių pasauliui.
Netikite? Kartais padeda toks įprotis: užsirašyti stulpeliu visus per mėnesį įvykstančius teigiamus, o apačioje - neigiamus įvykius. Ir daryti tai reikia kelis metus. Dažniausiai paaiškėja, kad pasiskirstymas yra visai ne toks, kaip jums atrodė - gyvenimas atkakliai parodo mums, kad yra šiek tiek dosnesnis, nei mes manome.
Kitas būdas - įpratinti save matyti dvi pasaulio puses. Jei kas atsitinka, galima paklausti savęs: o kaip į tai pažiūrėti iš pozityvios pusės? Jei tu neturi tetos - tu jos neprarasi. Jei neturi namų - jiems negresia gaisras. O jei neturi šuns - jo nenunuodys kaimynas. Na, o jei jūs negyvenate - tai ir mirti neteks!- taip berods dainuojama populiarioje dainoje...
Jei padėtis labai rimta, vietoje “galėjo būti blogiau!”- Išbandykite posakį “ galėjo ir to nebūti”.
Tiesa, čia galima padaryti svarbią išvadą. Mes iš tiesų turime galvoje kažkokią susiformavusią sistemą, kuri tarsi apibrėžia mūsų laimingumo lygį. Kartais mes lyg sakome sau: stop, tai jau bus tau per gerai- ir ... neleidžiame sau džiaugtis. Neleidžiame įvairiais būdais – neryžtingu pasitraukimu, galvos skausmais, murmėjimu “daug juoksiuos - paskui verksiu”, samprotavimais apie tai, kad “vis vien čia yra kokia nors kiaulystė”, retoriniais klausimais- “o kam tai naudinga?”, išmintimi- “nelaimė niekad neateina viena”... Ir tai mes darome tam, kad išliktumėme savimi, išlaikytumėme savo tapatybę- “su kitais prašau nemaišyti!” Todėl norėdami daugiau laimės ir optimizmo mes neturime labai daug tikėtis ir labai smarkiai keistis. Jei visi Asiliukai staiga imtų ir taptų Pūkuotukais, argi nepradėtų pasaulyje kažko trūkti?
Žinote, mane labai nudžiugino didžiulės eilės prie sostinės kino teatro “Lietuva”, kur rodomi festivalio “Kino pavasaris” ne holivudiški filmai. Holivude jau seniai kažkas paskaičiavo, kad žmones traukia veiksmo filmai ir romantinės komedijos su laiminga pabaiga. Tačiau panašu, kad žmonėms taip pat reikia ir liūdno, lėto europietiško bei azijietiško kino, kuriame optimizmas slypi kažkur giliau, kur laimingos pabaigos niekas nežada, tačiau panašu, kad žmonėms jos ir nereikia. Žinoma, dideles pajamas duoda ir Holivudo filmai.
Panašu, kad Pūkuotukai ir Asiliukai kaip tik ir nenori tarpusavyje labai maišytis, kad galėtų vienas pas kitą į svečius vaikščioti - taip gal gyventi įdomiau, kai visi skirtingi?
