Rodos, jog kai kurios, labai gerai žinomos Lietuvoje personos (net nevertos teisės dalyvauti rinkimuose), drąsiai paleidžia savo rinkimų kompanijas ir veltui švaisto mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus. Panašu, kad dauguma kandidatų savaitgalį, prieš prasidedant rinkimų kampanijoms, nuvyko į tėviškę ir iš senų komodų išsitraukė pirmos klasės rašinėlius iš serijos „Kaip aš praleidau vasarą“. Tik ši kartą buvo ištrauktas daug rimtesnis rašinėlis, kuris vadinosi: Jeigu aš tapčiau Lietuvos Respublikos prezidentu.
Šmėžuojančios rinkiminės kompanijos, kaip ir patys rinkimai atrodo ganėtinai juokingai. Nei vienas kandidatas nėra toks populiarus ir neturi tokio visuomenės pasitikėjimo lygio kaip mūsų dabartinė valstybės vadovė – Dalia. Man graudu stebėti, kaip vieni iš svarbiausių mūsų demokratinės valstybės balso apraiškų, tampa eiliniu būdu „prasipiarinti“ kai kuriems įvairialypę reputaciją turintiems personažams. Na, ka gi, nusprendžiau ir aš, nors nesiekiu populiarumo ar prezidento posto, paskelbti savo pirmos klasės rašinėlį, apie mūsų valstybės ateitį, jeigu aš būčiau jos vadovu. Taigi, pradėkime.
Visų pirma, norėčiau jums papasakoti savo svajonę apie viešąjį sektorių. Jeigu būčiau Lietuvos prezidentas, aš pasistengčiau pakeisti pačią darbo idėją viešąjame sektoriuje. Prisiminkime, kas dabar dirba viešajame sektoriuje. Kiek žinau, į viešąjį sektorių šiuo metu dažniausiai pakliūnama per gimines ar per pažintis (Lietuva – senas geras švogerių kraštas). Be to, prisiminkite naująją įdarbinimo sistemą, sukūrusią atitinkamą gebėjimų patikrinimą, kuris yra praeinamas tikrai ne visiems. Taigi, be „chalturščikų“ kurie ateina, atidirba ir išeina, prisijungė ir robotai.
Argi tokių žmonių Lietuvai, kurios balsas yra vos girdimas globaliame pasaulyje, reikia? Reikia, kad į valstybės tarnybą eitų motyvuoti, idėjiniai žmonės, kurie iš esmės norėtų keisti susidariusią supuvusią valstybės biurokratijos mašiną. Tačiau nieko nėra daroma, kad pritrauktume tokių žmonių ir gerintume viešojo sektoriaus įvaizdį. Atvirkščiai, šioje vietoje – ilgametė regresija. Taigi, jeigu aš būčiau Lietuvos prezidentas, aš pasistengčiau, kad į viešajį sektorių pakliūtų kuo daugiau idėjinių, kūrybingų bei motyvuotų žmonių, kurie ne tik nuoširdžiai mylėtų mūsų šalį, bet ir gebėtų ją garsinti bei gerinti jos įvaizdį pasaulyje.
Toliau, būdamas Lietuvos Respublikos prezidentu, aš siekčiau gerinti Lietuvos įvaizdį, taip bandydamas pritraukti kuo daugiau užsienio kapitalo investicijų į šalį. Daugelį metų buvo eskaluojama emigracijos problema. Šiuo metu apie tai niekas nekalba, tikriausiai nepopuliaru, kadangi artėjai rinkimai ir nepopuliariam būti negalima. Ir pagaliau, kai Lietuvoje pradėjo kažkas keistis, kai pradėjo būti daromi kažkokie konkretūs veiksmai, siekiant grąžinti ar sustabdyti didelį potencialą turintį Lietuvos jaunimą, t.y., kai Lietuvoje pradėjo sklandžiai dirbti į užsienio investicijas orientuota įstaiga, viskas yra žlugdoma.
Milda Dargužaitė - viena kompetentingiausių kada nors man girdėtų žmonių, dirbusių viešajame sektoriuje. Būtent tada, kai, atrodo, išsipildo mano pirmoji svajonė - Lietuvoje aukštas pareigas užima savo srities profesionalė. Ir ne paprastai užima pareigas, tačiau ir pasiekia reikšmingų rezultatų, dėl kurių aš kasdien einu į darbą su tuo potencialiu jaunimu, kurį sustabdė „Investuok Lietuvoje“ darbo vaisius, - investicijos ir jų sukurtos darbo vietos. Tuo metu, kai viskas, atrodo, yra kuo puikiausiai - vadovė yra nušalinama nuo savo pareigų, dėl nesutarimų su viena iš valdančiųjų partijų. Visa tai atrodo nelogiška, kelią pyktį ir gali būti pozicionuojama kaip problema. Deja, turiu jus nuvilti. Mildos Dargužaitės atsistatydinimas yra tik probleminė situacija. Problema seka iš mano pirmojo prezidento tikslo – idėjiniai ir šviesūs žmonės valstybiname aparate.
Va, aš , būdamas Lietuvos prezidentu, tikrai neleisčiau tam atsitikti, kadangi visas savo jėgas ir energiją atiduočiau tam, kad Lietuva gerintų savo investicinį klimatą, kuris pritrauktų investuotojų. Ir būtent investuotojų naujai sukurtos darbo vietos leistų Lietuvai sudaryti sąlygas šalyje pasilikti šviesiajam jaunimui, kitaip tariant, leistų Lietuvai turėti šviesią ateitį. Taigi, jeigu aš būčiau Lietuvos prezidentas, aš pasistengčiau, jog daugiau dėmesio būtų skiriama užsienio investicijoms. Be to, atimčiau iš Birutės Vėsaitės ne tik atlyginimą, bet ir visą sukauptą pensiją ir atiduočiau Mildai D., - kad tik tai padėtų ją susigrąžinti...
Galbūt tai yra tik abstraktūs ir nerealūs pasvarstymai. Galbūt mano ketinimai kertasi su logika ir Konstitucijoje apibrėžtomis prezidento galiomis. Vis dėlto, šios mano, kaip buvusio pirmoko, inciatyvos yra tikrai gražios ir sukuria optimistines nuotaikas. Juk A. Zuokas galėjo pradėti savo rinkimų kampaniją startuoti su man šypseną keliančių šūkiu „Lietuvoje viskas įmanoma“. Kodėl kažko negalėčiau padaryti ir aš?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!