Bėgdami iš miesto, buvom trise: aš, vyras ir dvimetis sūnus. Atsiklausėme ir jo nuomonės, atsakymas buvo vienareikšmiškas: „Basiukas! Nuogutis! Baseinėlis! Noooliu!!!“. Po 9 mėnesių gimė antras... Atsikraustę galvojom pasistatyti nedidelį viešbutuką ir priiminėti svečius, bet prasidėjo krizė... Visi jau žino tokias istorijas.
Sienos iki šiol tebestovi plikos. Vyras metus padirbo mieste, aš rūpinausi vaikais, namais, daržais. Beje, vaikų neleidome į jokį darželį, tik šiemet vyresnėlis išėjo mokyklon. Tačiau po truputį ėmė aiškėti, kad dirbti mieste neapsimoka, per daug važinėjimo, išlaidų, nesinorėjo ir vaikų atiduoti. Norint ir toliau čia gyventi reikia susigalvoti darbus namuose.
Vyrui viskas buvo aišku, jis buvo, yra ir bus žvejys muselininkas. Taigi, tiesiog ėmė ir pradėjo rišti ir pardavinėti internetu muses (čia tokie dirbtiniai masalai), mokyti kastingo, ir kartais „pagidaudavo“ atvažiuojantiems į Lietuvą žvejams. O man, po 5 – 6 mamytės metų buvo sunkiau...
Bandžiau tai rankdarbius kurti, tai maistą gaminti, tai vaistažoles ir prieskonius auginti... Bet pernai su vyru nusprendėme - gana niekais užsiiminėti, laikas grįžti prie pirmykščių planų, tik iš kitos pusės. Iš pradžių reikia sukurti programas ir prisitraukti turistus, o po to baigti viešbutuko statybas.
Taigi sukūrėme savo svetainę, nusipirkome kelias kanojas ir išsinagrinėję Neries parko monitoringo rezultatus, sukūrėme keletą pusdienio ar ilgesnių programų. Vyras, aišku, apie žvejybą, o aš – apie valgomus laukinius augalus, kaip ir ką iš jų gaminti, bei apie tradicinius maisto gaminimo būdus (rauginimą, džiovinimą ir pan.) Ir dar labai svajoju apie sekmadieninę gamtos mokyklėlę miesto vaikams... O vyras – apie žvejybos mokyklėlę...
Taigi, planų ir darbų dabar yra begalė, tik spėk suktis. Nepavyks įgyvendinti vienų planų, galvosim kitus... Kol kas aišku tik tiek – į miestą grįžti nenorime!
Ir pabaigai – keli pastebėjimai iš trečios kartos vilniečio, pabėgusio į kaimą, patirties:
1.Gyvenant vienkiemyje kaimynais tampa visi žmonės, gyvenantys maždaug 15 kilometrų spinduliu. Įdomu, ar aš anksčiau žinojau, kas gyvena toje pačioje laiptų aikštelėje?
2.Atsiradus daržams pastebėjau, kad su mano mityba kažkas negerai... Rudenį aš valgau salotas, o vasarą – noriu mėsos... Na, juk visi žurnalai atvirkščiai rašo! Netyčia skaitydama kažkokią knygą radau: senovėje žmonės pasninkaudavo žiemą, kai dirbti nereikia, o lašinius taupydavo vasaros
darbymečiui...
3.Pasivaikščiojimas mieste tampa labai varginantis... Kodėl? Ogi todėl, kad visi nematomi barjerai, kuriuos užsiaugina miesto žmogus, nuo kitų žmonių yra ištirpę... Ir aš jaučiu kiekvieną praeinantį žmogų.
4. Ir svarbiausia – po truputį valosi smegenys. Atkrenta noras daryti tai, ką visi daro. Niekad nebuvau mėgėja elgtis kaip visi, bet tik dabar, po 5 metų pradedu suvokti, kokią mums įtaką daro kitų elgesys, kaip nieko negalvodami mes darom kaip ir visi. Pirmą kartą tai suvokiau prieš Kalėdas, patekusi į miestą – visi lakstė apsikrovę krepšiais po parduotuves paklaikusiomis akimis... Man pasidarė gėda dėl jų... O juk anksčiau aš darydavau lygiai tą patį...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kol vieni iš mažesnių miestelių veržiasi į didžiuosius Lietuvos miestus, kiti dėl gyvenimo ten, kur nepažįstamas skubėjimas, stresas ir automobilių spūstys, nesuka galvos. Ir provincijoje galima kurti gyvenimą, sako jie – sėkmingi ūkininkai, atsidavę mokytojai ir originalūs menininkai. Būkite drąsūs – pasidalinkite savo sėkmės istorija, kuriai nesutrukdė nei jūsų gyvenvietės dydis, nei siauras kitų požiūris, jog provincijoje - blogiau.
DELFI dalijosi jau ne viena sėkminga į kaimą „pabėgusių“ žmonių istorija. Pavyzdžiui, Vilniuje gimęs ir užaugęs Eventas, sulaukęs keturiasdešimties metų, nusprendė su šeima keltis į kaimą ir pradėti ūkininkauti.
„Baigėsi buto nuoma ir reikėjo spręsti, ar pirkti butą, ar ieškoti naujo nuomotis ar išvažiuoti į kaimą. Kaip tik buvo karšta vasara ir išvažiavome į kaimą. Jau buvome nusipirkę avių iš anksčiau, taip ir apsisprendėme“, - sakė jis.
Jūsų istorija panaši? Sugebėjote sėkmingai sukurti provincijoje verslą? Radote geresnį darbą nei mieste? Išvykti iš miesto jus paskatino meilė? Papasakokite savo istoriją – parodykite, jog laimės nebūtina ieškoti dideliame mieste.
Pasidalinkite savo istorija su kitais – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Provincija“ iki kovo 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks naujausia Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva rerum III“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: