N. Medvedevas teigiamai vertina dabartinę valstybinių švenčių šventimo kultūrą, ryžtingą jaunimą ir atvirai atskleidžia savo svajonę, tapusią jam laisvės ir valstybės apibrėžimu: „Noriu, kad vaikai juoktųsi, o moterys šypsotųsi.“
- Esate Kovo 11-osios signataras. Anuomet būtent Jūs prisidėjote prie to, kad Lietuva taptų nepriklausoma. Ką Jums reiškia Kovo 11-oji?
- Tai yra diena per kurią Lietuva parodė visam pasauliui, kaip reikia siekti nepriklausomybės ir laisvės. Tai yra antras įvykis pasaulyje. Pirmasis – M. Gandžio Indija. Po to tokių įvykių pasaulyje daugiau nebuvo. Aš šneku apie tai, kas vedė lietuvius į nepriklausomybę – laisvės siekis, jokios neapykantos, jokio karo. Kai į valstybės pamatus padedamas toks siekis, valstybė, kas bebūtų, išsilaiko. Esu prieš bet kokias revoliucijas, esu už evoliuciją. Tą dieną Lietuva evoliucionavo į nepriklausomybę, į laisvę.
Gaila, kad paskui buvo padarytos, ne iš pikto, kelios klaidos – privatizacija, neapgalvota restitucija, politikai per mažai bendravo su žmonėmis, pasitikėdavo tik savo šūkiais ir lozungais. Mums dar reikės ilgai dirbti, kad visi Lietuvos žmonės taptų tikrais Lietuvos piliečiais. Tais, kurie žino, kas vyksta valstybėje, kodėl tai vyksta, ir moka atskirti pelus nuo grūdų. Valdžia neturi bijoti žmonių, o žmonės – valdžios.
- Kaip Jūs pats švenčiate Kovo 11-ąją dieną?
- Praėjusiais metais susirinkome visi signatarai, pašnekėjome, kas pasisekė ir nepasisekė Lietuvai. Kartais ir pasiginčijame, bet be pykčio, be neapykantos vienas kitam. Mes truputėli skirtingi ir dėl to buvome šiek tiek keistoki. Kai pajutome, kad esame tiek skirtingi, kad sunku rasti bendrą kalbą, atsisakėme savo mandato. Daugiau nei vienas Seimas to nepadarė. Norėjome atsiduoti žmonėms į rankas, nes tarpusavyje sutarėme sunkiai. Galbūt todėl, kad patirties buvo per mažai. Jeigu dabar tie patys žmonės su patirtimi, kurią jau dabar turi, atsidurtų anuometinėje situacijoje, mes turbūt pasielgtume šiek tiek kitaip. Nekalbu apie nepriklausomybės akto priėmimą, jis buvo šlifuotas kaip reikiant. Prie kiekvieno įstatymo mes dirbome su dideliu entuziastu ir aš džiaugiuosi, kad Lietuva iki šiol dirba pagal tą Konstituciją, kurią mes paruošėme.
- Kokią kovo 11-osios dienos viziją turėjo signatarai? Ar džiaugiatės tuo, kaip ji švenčiama šiandien?
- O ar Kovo 11-oji nėra pernelyg liūdna? Ar Lietuviai supranta šios dienos reikšmę?
- Kai lietuviai grįžo iš Žalgirio mūšio, tuomet irgi nebuvo vien džiaugsmas. Tačiau dabar lietuviai tą dieną švenčia. Žinoma, kai kas tikėjosi daugiau. Per vasario 16-ąją lankiausi mokykloje ir ten manęs paklausė, kaip aš galvoju, ar jei dabar Lietuvai kiltų pavojus, žmonės eitų ginti Parlamento? Aš atsakiau, kad eitų. Ir gintų ne Parlamentą, Vyriausybę ar Prezidentą, o laisvę. Paprašius jų pačių pakelti rankas tų, kurie eitų ginti laisvės, tai padarė visi. Ir mačiau iš jų akių, kad jie tikrai tuo tiki. Kai šneki su vaikais ar jaunimu, jie atrodo truputi ciniški, savanaudiški, bet kai pradedi šnekėti atvirai, tas lukštas nukrenta ir matosi tikras ir sveikas branduolys.
- Kaip kovo 11-oji turėtų būti aiškinama jaunajai kartai? Kaip vaikus ir jaunimą supažindinti su šia diena?
- Aš visada sakau, kad laisvė reikalinga tam, kad tu galėtumei pasirinkti sau kelią ir juo eiti nežiūrint į tai, kokie sunkumai yra ar laukia bei dalyvauti valstybės valdyme. Tai yra nepaprastai sunku, nes ateina daug netikrų gelbėtojų. Jeigu pas jus ateina žmogus ir sako: „Aš žinau, kaip Lietuvą per du mėnesius ar metus padaryti laiminga, kaip išspręsti visus Jūsų klausimus“, žinokite, tai arba „žulikas“, arba šizofrenikas. Aš dažnai bendrauju su jaunais žmonėmis ir nė karto nenusivyliau tuo, kokie jie yra.
- Kaip manote, kaip turėtų būti švenčiama kovo 11-oji? Ar užtenka minėjimų, kurie yra, ar reikia kažkokių naujų tradicijų>
- Šventė būna tada, kai ji nušvinta žmogaus širdyje. Kai pasitikus gatvėje kitą žmogų ir su juo pasisveikinus, tavo akys šypsosi. Kas yra valstybė ir laimė? Kai vaikai juokiasi, o moterys šypsosi. Turi būti sudarytos sąlygos tam, kad vaikai juoktųsi.
- Ko trūksta, kad tose akyse matytųsi laimė ir meilė savo tėvynei?
Pamenu, kai mano sūnus grįžęs iš mokyklos man sako: aš nežinau, ką daryti. Mane prie lentos kviečia istorijos mokytoja ir liepia papasakoti apie tokius ir tokius įvykius. Tu mane mokei, kad meluoti negalima. Aš žinau tiesą, bet jos pasakyti negaliu, nes nubaus ne tik mane, bet ir tave, ir mokytoją, kuri dėl to nekalta. Ir kai mane patį iškvietė į mokyklą ir pasakė: „Jūsų sūnaus klausiu apie 20-tą partijos suvažiavimą, o jis man sako: „Aš Jums geriau apie Napoleoną ar Čingischaną papasakosiu, ne apie tai“, kai šitą žinai, turi būti atviras sau.
Aš nebijau pasakyti, kad tam tikrose vietose aš kaip politikas suklydau. Nepasipriešinau čekiams, kai stojome į Europos Sąjungą, nepasakiau, kad galbūt vis dėlto pakovokime dėl Ignalinos atominės, pasistenkime ją išsaugoti ir nebijokime, kad mūsų nepriims į Europos Sąjungą. Būtų šliaužę ant kelių ir prašę, todėl, kad Lietuva yra tarp Lenkijos ir Latvijos, o jei mes iškrentame, sukrenta visa grandinėlė.
- Ar džiaugiatės Lietuva tokia, kokia ji yra dabar?
- Man gėda sakyti, kad aš gyvenu normaliai, kai žinau, kad yra daugybė žmonių, kuriems žymiai sunkiau negu man. Aš ir džiaugiuosi, ir pergyvenu. Man kartais gėda pasižiūrėti, į žmones, kurie nesuduria galo su galu, ateiti į polikliniką ir matyti ilgas eiles, išgirsti, kad gydytojo negalima išsikviesti į namus net pas sunkius ligonius, žiūrėti į aplink didžiuosius miestus išaugusias pilaites. Aš taip svajojau, kad tie žmonės statytų ne pilaites, o dirbtuves ir cechus, organizuotų gamybą. Tačiau džiaugiuosi, kad man niekas nediktuoja, kaip gyventi ir ką daryti. O jeigu kas nors pradės tai daryti, aš galiu jiems pasakyti: „Atsiprašau, čia mano nuomonė. O jei tau ji nepatinka, tai eik labai toli“.
