Kodėl taip atsitiko? Atmeskime stambiųjų vietinių žemvaldžių interesus, kuriems naudinga gyventi be konkurencijos ir patiems pirkti žemę pigiau. Atmeskime ir organizatorius, kurių tikslai radikalesni už daugumos pasirašiusiųjų už žemės referendumą nuomonę, ir kad kai kurie, neinformuodami, kad „yra ir papildomų sąlygų“, bei įtraukdami kelis savarankiškus teiginius į referendumo tekstą, numarino pasirašiusiųjų budrumą.
Atmeskime ir politikus, kuriems naudinga pritraukti daugiau rinkėjų kalbant tą, ką šie nori girdėti. Atmeskime tą faktą, kad pagrindinės diskusijos dėl rizikų tęsiant draudimą prasidėjo tik parašų rinkimo pabaigoje ir dalis visuomenės buvo suklaidinta politikų tylėjimu ir neveikimu.
Taigi, kodėl lietuviai nenori leisti parduoti žemės užsieniečiams? Pagrindiniai argumentai:
- Lietuvos žemė turi priklausyti tik lietuviams. Noriu, kad mano vaikai galėtų nusipirkti Lietuvoje žemės, o to negalės padaryti, nes žemė bus išparduota užsieniečiams arba bus neįperkama;
- Lietuvos suverenitetui kils grėsmė, nes žemė bus parduota lenkams ar rusams, kurie po to prašys autonominių teisių.
Manote, tie patys klausimai nekilo kitoms į Europos Sąjungą įstojusioms valstybėms? Kilo. Paanalizavus vadinamuosius saugiklių įstatymus Čekijoje, Slovakijoje, Latvijoje, Estijoje, Vengrijoje, matome sprendimus, kai ir avis sveika, ir vilkas sotus. Tai yra, absoliutaus draudimo parduoti žemę užsieniečiams nėra, bet galimybė tokia ribota, kad visuomenė jaučiasi saugiai. Taigi:
1. Žemės kiekio ribojimo saugiklis (pvz., iki 10 ha);
2. Žemės vietos ribojimo saugiklis (ne rajonuose, kurie ribojasi su pasieniu, ne ypatingos svarbos vietovėse, kokia pas mus būtų Kuršių Nerija);
3. Žemės pardavimo proporcijos saugiklis (bendras žemės kiekis, parduotas užsieniečiams, negali konkrečiame rajone viršyti X proc.);
4. Pirkėjo tikslų saugiklis (pvz., tik tiems, kurie gyvena valstybėje ne mažiau nei tris metus, verčiasi žemės ūkio veikla, ir gali pirkti tik tą žemę, kurią tuos trejus metus nuomojosi; arba reikalaujama verslo plano, kurį tvirtina valdžios institucijos; arba reikalaujama įrodyti profesines žinias, būtinas ūkininkavimui);
5. Pirkėjo kilmės saugiklis (pvz., ES piliečiams – vidutiniai ribojimai, ne ES piliečiams – maksimalūs ribojimai; arba reikalaujama mokėti tos valstybės kalbą);
6. Žemės rūšies saugiklis (pvz., ribojamas valstybinės žemės pardavimas);
7. „Rankinio stabdžio“ saugiklis (įgalioti pareigūnai gali neleisti parduoti žemės užsieniečiui, net jei jis atitinka visas sąlygas, tačiau kyla kitų grėsmių).
Saugiklių rezultatas – aukščiau išvardinti nuogąstavimai išnyksta. Juolab, kad statistiniais duomenimis, šiose valstybėse užsieniečiams parduotos žemės kiekis siekia vos 0,5 – 1 proc.
Siūlymas? Eiti kompromiso keliu, priimti visuomenės interesus atitinkantį saugiklių įstatymą, ir gauti daugiausiai naudos iš šios situacijos.
Rengiant straipsnį, buvo naudotasi minėtų valstybių įstatymų tekstais ir J.M.F.Swinnen, L.Vranken ataskaita „Review of the Transitional Restrictions Maintained by New Member States on the Acquisition of Agricultural Real Estate “, Centre for European Policy Studies.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!