Gyvenome JAV 13-iką metų. Dirbome šimtą kartų sunkiau, nei Lietuvoje. Darbe stengėmės dirbti sąžiningai, nes kitaip nebuvome išmokyti.
Valgėme, ką norime. Gyvenome nuomojamame bute. Pirmais metais išsinuomojome jį iš lenkų, kurie nuomojo iš amerikiečio. Tiksliau, mums pernuomojo vieną kambarį. Jie mus žemino visais būdais, gyrėsi, kad jei ne lenkai, Lietuva nebūtų priimta į Europos Sąjungą. Ir dar visko teko išgirsti...O aš stengiausi kovoti už Lietuvą. Stengėmės padėti vaikams išgyventi Lietuvoje, mokytis , studijuoti.Visada širdyje trūko tėvynės ir savo šeimos.
Kai susiruošėme grįžti namo, tai JAV ištiko recesija. Vietoj planuoto pelno, mūsų investuoti pinigai „nuskendo“.Tai labai palaužė mūsų sveikatą. Šiaip taip išsikapstėme ir grįžome namo, tik be to maišo dolerių, kuris turėjo grįžti pardavus gražiai suremontuotą namą ir naujai pastatytą garažą. Grįžę planavome dar padėti savo vaikams ir broliams...
Dabar jau esame solidaus amžiaus. Dirbti nėra sveikatos... Ji išnaudota ir per daug. Žinoma, čia sunku, bet ten irgi reikėjo dirbti taip, kaip niekada nedirbome. Ačiū Dievui, kad esame Tėvynėje, Mums užteks, kiek turėsime. Svarbu susimokėti už būstą, turėti maistui ir vaistams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau: